Verta įsidėmėti kiekvienam.
— О kuo tu užsiimi?
— Aš praktikuoju magiją.
— Tai poveikis kitiems žmonėms? Stichijų valdymas, nekromantija?
— Ne visai. Duosiu pavyzdį.
Jis nutilo, pastatęs puodelį su kava į šalį, ir įsistebeilijo tuštumą priešais save. O po poros minučių tęsė:
– Štai pažvelk į padavėją, kuri sukasi salėje visai viena, laksto, bandydama suspėti visus aptarnauti, o užsakymai byra lyg kulkos iš kulkosvaidžio. Ji ima nervintis, tampa neatsargi, gali ant ko nors užmesti padėklą.
Bet reikia tik vienam žmogui meiliai nusišypsoti, kai ji neatnešė laiku maisto ir gėrimų, padėkoti ir pasakyti „nieko baisaus“. Viskas. Tai gali ją išgelbėti. Ji nusiramins, ji atsipalaiduos, negalvos, kad viskas blogai ir ji nieko nespėja. Ji ims meiliai, nuoširdžiai pasitikti klientus, apdovanodama juos gyvenimo džiaugsmu.
Ir štai įeina eilinis lankytojas, firmos vadovas, užsisako kavos ir sėdasi prie stalelio. Jis piktas iš pat ryto, nes žmona vėl jį išdavė, jis pramiegojo, o dar ketvirčio pabaiga, reikia viską suspėti. Ir štai ji jį aptarnauja, apsupdama švelnumu ir meilumu, pasakydama vos porą-trejetą žodžių.
Tada jis sėdi ir galvoja, kad ne taip jau viskas blogai, ir kava skani, oras geras. Ir vaizdas pro langą gražus. Šio žmogaus rytas jau pasikeitė, jis pakilia nuotaika išeidamas iš kavinės, palinki jai geros dienos, nusišypso, atsakydamas, ir eina į savo biurą, kur jo laukia pavaldiniai, priklausomi nuo nuotaikos ir kalno darbų, su kuriais jis jau nusiteikęs susidoroti lengvai ir be didelių pastangų.
Prie įėjimo, jį skuduru užkliudo neatsargi valytoja, palikdama pėdsaką ant jo švarių kelnių. Ji vos ne su ašaromis ima atsiprašinėti ir žadėti, kad nuneš jas į valyklą, kad jis gali jai išskaičiuoti iš atlyginimo šią sumą. O jis tik meiliai nusišypso ir sako „Nieko tokio, visiems pasitaiko“. O juk galėjo atleisti iš darbo. O valytoja vos galą su galu suduria, maitina ir rengia viena penkis vaikus. Ji galėjo netekti darbo ir jiems būtų buvę labai sunku. Bet ne, viskas išsisprendė taikiai.
Ir viskas dėl paprasto vaikino, kuris nusišypsojo padavėjai.
Jis vėl nutyla, išgeria savo kavą, nusišypso ir kviečia padavėją. Pasako jai keletą malonių žodžių, šypsosi, linki geros darbo dienos ir rengiasi paltą. Ir aš pastebiu šypseną, žaidžiančią padavėjos lūpų kampučiuose.
Žiūri į mane ir taip pat šypsosi, sako man:
— Štai mano magija.
Bonusas
