Nuo pat vaikystės svajojau apie gerą, mylintį vyrą. Tokį lyg iš pasakos. Prisimenu, jau mažytė įsivaizduodavau, kaip jį sutiksiu, kaip įsimylėsime vienas kitą ir gyvensime kartu.
Tik štai pasakos viena, o realus gyvenimas – visai kas kita. Man tai tikrai. Buvau ištekėjusi dukart.
Pirmąjį vyrą įsimylėjau iškart, kaip sakoma „meilė iš pirmo žvilgsnio“. Na, maniau, viskas – štai žmogus, kurio laukiau visą gyvenimą. Tačiau tuomet buvau per jauna ir per kvaila, kad pastebėčiau akivaizdžius dalykus, kurie tiesiog šaukė bėgti nuo to žmogaus. Aš į visa tai nekreipiau jokio dėmesio ir dvidešimties su trupučiu ištekėjau. Tik štai vietoje pasakos gavau asmeninį pragarą.
Vyras pasirodė pats tikriausias tironas, o dar ir baisus pavyduolis. Vis ieškojo priekabių ir melo, manimi tikėjo kas antrą kartą, ir tai ne visada. Pavydėjo kiekvienam stulpui, net broliams, su kuriais praleidus šiek tiek daugiau laiko, jam tai nepatiko. Ką jau kalbėti apie tai, kaip jis žvelgė į mano grupiokus ir šiaip pažįstamus.
Supratau, kad reikia bėgti, tačiau kažkodėl neskubėjau to daryti. O jis toliau tęsė savo smurtą. Grįžti namo bijojau, maniau, užjuoks, kad užtraukiau šeimai gėdą. Manau, dėl to ir likau su vyru. Nežinau, kiek ilgai tai būtų tęsęsi, jei ne mano draugė, kuri tiesiog ištempė mane iš ten. Galiausiai išsiskyriau.
Tačiau horizonte vėl pasirodė vyriškis, kurį šįkart jau patarė mano mama. Jis pasirodė esąs tas pats „draugės sūnus“. Dirbantis, protingas, ramus. Būtent taip gyrė man jį mama ir jos draugė. Spaudžiama jų sutikau, o paskui atšventėme vestuves. Net nepastebėjau saldainių ir gėlių periodo. Nes jo ir nebuvo, viskas įvyko kažkaip per greitai.
Apsigyvenome kartu mano bute. Naujasis vyras tikrai pasirodė žmogus protingas, ramus. Tik štai per daug. Vedęs mane, vyras iškart metė darbą. Ir nuo tada pastoviai sėdėjo namuose, kartais išeidamas kažkur į miestą su draugais. Su manimi kur nors eiti jis kategoriškai atsisakė, sakė, kad ne pagal jo įpročius. Greitai man nusibodo šis jausmų ir emocijų badas. Todėl, kai po eilinio rimto pokalbio jis atsakė tik „aha“, aš išgrūdau jį iš namų.
Paskui dar kelių mėnesių bėgyje iš abiejų pusių klausiausi, kokia aš nedėkinga. Bloga žmona ir dukra. Mama lyg sutarusi su drauge visą laiką kartojo tą patį. Na o aš tada pareiškiau, kad man lengviau įsigyti šunį, iš kurio bus žymiai daugiau naudos. Ir išties netrukus nusipirkau mažą šuniuką, kuris po kelių mėnesių išstypo į didžiulį šunį.
Taigi, visos mano vaikiškos svajonės sudužo, atsitrenkusios į realybę. Galbūt ateityje man pasitaikys tikrai geras žmogus, kuris man tiks. O pati supratau viena – neverta iškart
pulti į santykius, reikia iš pradžių gerai pažinti žmogų, už kurio ruošiesi tekėti.
