Vaikystėje man niekada nebūdavo šalta. Išvis niekada. Ypatinga šiandien nesuprantamo kaifo rūšis būdavo ateiti į mokyklą be striukės žiemą. Mano klasiokas Andrejus taip ir darė, jam pasisekė, jis gyveno už mokyklos tvoros.
Man, gyvenančiam už kelių kvartalų, mama nė už ką to nebūtų leidusi. Bet užtai buvo galima atsisegti. Tai irgi buvo kietai. Man nebūdavo šalta. Net sausį. Ilgas kelias iš mokyklos su klasiokais buvo lydimas lakstymo, žaidimo sniego gniūžtėmis, griuvimo į pusnį. Ir būdavo absoliučiai nešalta.
Net jei kas nors užkišdavo sniego gniūžtę už apykaklės, aš tiesiog rėkdavau, juokdavausi, ir ką ten, visi juokdavosi, o paskui jau aš bėgdavau paskui „skriaudiką“ ir bandydavau užkišti sniego jam.
Ir niekam niekam, absoliučiai niekam nebūdavo šalta. Aš nepamenu, kad rengčiausi megztinį į mokyklą net per speigus. Mokyklinis pusvilnės švarkas su emblema ant rankovės, ant jo paltas. Štai ir viskas.
Nebūdavo termoapatinių, nebūdavo pūkinių kombinezonų. Maksimum, kas būdavo, tai treningai su „pedalais“ po mokyklinėmis kelnėmis. Ir man nebūdavo šalta.
O paskui vaikystė baigėsi, aš užaugau. Tai nutiko labai paprastai. Kartą aš išėjau į lauką vėlyvą rudenį, pasimuisčiau, tariau:
– Na ir šaltis…
O paskui užsisegiau striukės užtrauktuką iki pat smakro ir nuėjau savo reikalais. O vaikystė nusivylusi atsiduso ir nuėjo į kitą pusę.
Šiltų jums dienų, nešalkite.
Aleksandras Gutinas
Bonusas
