VAIKAMS NEREIKIA, KAD MES IŠTIRPTUME JUOSE… JIEMS REIKALINGOS MES – LAIMINGOS SAVAME GYVENIME…

517
Patinka? Duok Like!

Tai netiesa, kad vaikui reikalinga mama, ištirpusi jame, lyg cukraus gabalėlis…
Tokia mama greit netenka savo vertės ir vaikas nieko negali iš jos perimti, išskyrus patologinį pasiaukojimą…

Vaikui reikalinga PILNAVERTĖ MAMA…

Mama, kurios buitis nesuėdė iki pagrindų…
Nesupykdė švilpiko diena …
Nenukankino rūpesčio, palaikymo ir tarpusavio supratimo nebuvimas…
Neatėmė energijos savirealizavimo nebuvimas…
Neužsklendė vieninteliame socialiniame vaidmenyje…

Vaikui reikalinga mama, kuri savo pavyzdžiu išmokytų gerbti asmeninę erdvę, teisę į nuosavą gyvenimą, mokėjimą nubrėžti ribas…
Jam reikalinga mama, kuri nėra vien tik jo ir šeimos, bet turi dar ir savo asmenybę…
Mamos, kurios nepavertė tylene arba bambekle tarnaite, nenuvertino kasdieniniais puodais, nepalikę be jų nieko daugiau…

Aš seniai įsitikinau, kuri gali kokybiškai pasikalbėti su vaiku 20-30 minučių, pasikalbėti būtent apie tai, kas svarbu, paaiškindama nesuprantamus dalykus, paleidžianti teisingus mąstymo procesus, palaikydama, apkabindama, sudomindama daugeliu dalykų, kur kas labiau efektyvi, negu ta, kuri visą parą šokinėja aplink vaiką, slėgdama jį, lygindama su kitais vaikais, auklėjimo tikslais, be galo tardydama, pamokydama, nepatenkinta, turinti dvi temas pokalbiui – buitį ir pažymius….

Nors, gali pasirodyti, kad pirmai vaikas nelabai rūpi, o antrai – ji pati…

Bet tai ne tiesa…

Motinystė – tai ne skola visuomenei, ne baimė tiksinčio laiko, ne būdas, būti ne blogesne už kitas, ne lenktyniavimas su kitomis moterimis, ne šiaip biologinė funkcija…

Tai giliai įsisąmonintas poreikis, kuriame yra ne tik „Aš noriu“, bet ir „Aš galiu“…

Ką aš galiu duoti savo vaikui?
Ko aš galėsiu išmokyti savo vaiką?
Kokią patirtį perduoti?
Kokiu keliu nukreipti?
Kokia laime pasidalinti?
Kokį pavyzdį parodyti?
Kam įkvėpti?

Ir ar galėsiu aš priimti jį, jei nemoku iki galo priimti savęs?
Jeigu galvoju, kad svarbiausia – duoti jam viską, ko neturėjau aš, o ne ATVERTI JO ESYBĘ? 

Mama-rafinuotas cukrus – garbingas vaidmuo mūsų veidmainiškoje visuomenėje…

Mus moko pasiaukojimo ir ištirpimo, pamirštant apie tai, kad tapti saldžiu kitam, bet pamirštant apie save – tai neišvengiama žmogiškoji praraja…

Dar kartą – VAIKAMS NEREIKIA, KAD MES IŠTIRPTUME JUOSE…
JIEMS REIKALINGOS MES – LAIMINGOS SAVAME GYVENIME…

Kaip gi kitaip jiems pasakyti, kad mes atvedėme juos į ne patį beviltiškiausią pasaulį?

Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos. Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą. Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
Patinka? Duok Like!