Man buvo keturiasdešimt penkeri, kai vedžiau. Moteris, su kuria susiejau gyvenimą, jau turėjo tris vaikus. Ji turėjo nelaimingą santuoką už nugaros, o tiesą sakant, nieko savo jie neturėjo — tik vaikai ir pora senų lagaminų. Aš turėjau namą, kuris buvo šimtmečiais dirbtas ir taupytas. Aš nesusvyravau nė minutės: paimk vaikus, persikelk pas mane, gyvensime kartu.
Iš pradžių buvo nelengva. Trys vaikai, kiekvienas su savo charakteriu, savo įpročiais. Vyresnysis nuolat ginčydavosi, vidurinė vis verkdavo dėl smulkmenų, o mažasis laikydavosi motinos kaip skęstantis. Aš stengiausi kaip galėdamas: taisiau jiems žaislus, vedžiau į mokyklą, pirkau drabužius, kai tik leisdavo atlyginimas. Niekada neskirstydavau jų į «savo» ir «svetimus». Aš galvojau: štai taip ir bus mūsų šeima.
Bet po trejų metų viskas subyrėjo. Žmona susirgo ir greitai išėjo. Aš likau vienas su trimis vaikais, be paramos ir patarimų, kaip būti tėvu, kai pats pagal kraują juo nesi. Man sakė: «Atiduok juos giminaičiams, tu niekam nieko neprivalai». Bet aš negalėjau. Jie priprato prie manęs, o aš prie jų. Auginau juos pats, kaip mokėjau.
Praėjo metai. Jie užaugo, išsibarstė, kas kur. Iš pradžių skambindavo, atvažiuodavo, paskui vis rečiau. O dabar beveik ir nesirodo. Tik kartais, tik per šventes — ir greičiau todėl, kad taip įprasta. Aš senstu, sergu, o jie, atrodo, jau mintyse dalijasi, kas liks po mano mirties. Neseniai atsitiktinai sužinojau, kad man vietą kapinėse jau seniai išrinko. Tarsi laukia, kada išeisiu.
Ir štai čia labiausiai skaudu. Aš daviau jiems stogą virš galvos, mylėjau, maitinau, auginau. Bet jų atmintyje aš, matyt, tiesiog «patogus senelis, kuriam priklauso namas». Nei dėkingumo, nei tikros rūpestingumo.
Bet yra vienas dalykas, apie kurį jie net nenutuokia.
Kiekvieną rytą pas mane užsuka kaimynė. Paprasta moteris. Kartais atneša šviežios duonos, kai visai nėra jėgų atsikelti, kartais savo paruošto maisto, klausia, kaip aš jaučiuosi. Ne dėl pinigų, ne dėl paveldėjimo — tiesiog todėl, kad ji žmogus. Kai gulėjau su temperatūra, ji pati iškvietė gydytoją ir sėdėjo šalia, kol užmigau. Ir aš pagalvojau: štai kas tikrai šalia. Ne dėl kraujo, ne dėl dokumentų, o dėl žmogiškumo.
Todėl nusprendžiau: namas, kuriame jie užaugo, viskas, ką sukaupiau ir saugojau, paliksiu jai. Ne vaikams, kurie skaičiuoja dienas iki mano mirties, o tam žmogui, kuris bent jau paklausė: «Kaip tu šiandien jautiesi?»
Gal tai žiauru. Bet aš nejaučiu kaltės. Aš daviau vaikams viską, ką galėjau. O dėkingumas — tai, ko negalima reikalauti. Galima tik pastebėti, kas jį parodė.
Ir jei atvirai — man ramiau širdyje nuo to, kad priėmiau šį sprendimą.
Gal kas nors pasmerks mane, sakys, kad elgiuosi neteisingai. Bet sakykite sąžiningai: ar svarbu, kas yra tavo «sūnus» ar «dukra» pagal dokumentus, jei sunkiu momentu jie net neatvyksta? Argi ne artimesnis tas, kuris ištiesė ranką, kai guli su temperatūra ir negali atsikelti už stiklo vandens?
Aš padariau savo pasirinkimą. Aš viską paliksiu ne pagal kraują, o pagal sąžinę.
O kaip manote jūs — kam iš tiesų turėtų atitekti mūsų jėgos, meilė ir paveldėjimas: vaikams, kurie nusigręžė, ar tiems, kurie buvo šalia, nors ir svetimi?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
