Po skyrybų jaučiausi lyg nebe savimi. Atsibusdavau ryte ir ilgai gulėdavau, žiūrėdama į lubas, nesuprasdama, kodėl turėčiau keltis, kam virti kavą, kam darytis makiažą. Atrodė, kad viskas, ką kūriau beveik dešimt metų, sugriuvo per vieną sekundę. Jam su manimi tapo per ankšta, o man – tuščia be jo.
Kai skyriuje sužinojo, kad pasiėmiau atostogas „dėl asmeninių priežasčių“, visi apsimetė, jog negirdėjo. Tik vadovė sulaikė žvilgsnį, tada atidarė stalčių ir padavė knygą.
– Pavartyk. Ji daug kam padėjo, – pasakė paprastai.
Padėkojau, nors viduje nusišypsojau: ar knyga gali sugrąžinti žmogų į gyvenimą? Bet paėmiau iš mandagumo. Vakare numečiau rankinę, nusiauvus atsisėdau ir mechaniškai atverčiau pirmą puslapį. Ir įsitraukiau.
Knyga buvo apie moterį, kuri sugriovė savo gyvenimą dėl nuoskaudų. Apie tai, kaip ji kaupė nepasitenkinimą, tikėjosi, kad ją supras be žodžių, ir pykdavo, kai nesuprasdavo. Kuo toliau skaičiau, tuo labiau supratau – lyg kažkas rašytų apie mane. Kiekviena eilutė – veidrodis.
Prisimenu, kaip mes su juo ginčijomis dėl smulkmenų. Kaip savaitėmis tylėjau, kai jis vėluodavo. Kaip bandžiau „bausti tylėjimu“. Man atrodė, kad tik ginuosi, kad tai jis kaltas. O dabar matau – aš taip pat nemokėjau kalbėti apie tai, kas skauda.
Knygos viduryje verkiau. Ne todėl, kad man būtų gaila herojės. Nes pirmą kartą pagailo savęs – tos, kuri visada norėjo būti teisi, o ne laiminga.
Kitą dieną pabudau su sunkia galva, bet su keistu jausmu, tarsi pirmą kartą per ilgą laiką tapo lengviau kvėpuoti. Darbe visi užsiėmė savais reikalais, o aš tiesiog priėjau prie lango ir pirmą kartą per mėnesius pajutau pavasario kvapą.
Vakare ilgai žiūrėdavau į telefoną. Jo numeris buvo ištrintas, bet atminties neištrinsi. Abejojau, tačiau surinkau – ne tam, kad sugrąžinčiau, o tiesiog pasakyti tai, ko nepasakiau tada.
– Labas, – balsas drebėjo. – Nenoriu nieko grąžinti. Tik norėjau atsiprašyti.
Kitame gale buvo ilga pauzė, tada jis tyliai pasakė:
– Ačiū. Tu neįsivaizduoji, kaip ilgai to laukiau.
Mūsų pokalbis nebuvo ilgas. Be kaltinimų, be prisiminimų. Tiesiog kaip dviejų žmonių, kurie kažkada vienas kitą mylėjo, o tada pasiklydo. Po pokalbio ilgai verkiau, bet jau kitaip – ne iš skausmo, bet iš palengvėjimo.
Nuo tada tą knygą perskaičiau dar du kartus. Ne todėl, kad ji būtų nuostabi. Tiesiog ji privertė mane pamatyti tiesą – kad kartais mes griauname santykius ne išdavyste, o tylėjimu. Kaupiame nuoskaudas, manome, kad laikas viską ištaisys, bet laikas tik pagilina skausmą.
Praėjo pusė metų. Aš vėl einu į darbą, susitinku su draugais, šypsausi ne todėl, kad reikia, o todėl, kad noriu. Kartais man vis dar būna vieniša, bet aš nebekaltinu nieko – nei jo, nei savęs.
Neseniai vadovė vėl paklausė:
– Na, kaip tau ta knyga?
Aš nusišypsojau:
– Ji nepadėjo sugrąžinti meilės. Bet padėjo sugrąžinti save.
Ar kada nors pagavote save mąstant, kad gindamiesi patys sugriovėte tai, kas buvo brangiausia?
