Viena moteris ėjo namo iš ligoninės. Jai padarė operaciją ir išleido namo. Nebuvo kam jos pasitikti. Mylimas žmogus ją paliko, prieš tai pasiėmęs visus pinigus. Verslas žlugo – ji turėjo mažytę parduotuvę. Nebebuvo iš ko mokėti nuomos mokesčių.
Ji ėjo svyruodama, nes darėsi silpna, ir nešėsi maišelį su daiktais. Džinsų kišenėje turėjo truputį pinigų, viskas, kas liko. Galvojo, kaip toliau gyventi ir kuriam laikui užteks kišenėje esančių pinigų, jeigu pirktų tik duonos. Priešais ją kiūtino verkdama senutė. Moteris truputį atsisuko, nors savo skausmo buvo per akis. Tuomet senutė sustojo ir ėmė guostis pametusi pinigus. Dabar ji neturinti pinigų net duonai. Žinote, pasitaiko tokių apsimetėlių, prašytojų, visokio plauko valkatų, bet apsimesti tokia iškaršėle, raukšlėta silpna senute ir verkti ašaromis, tekančiomis giliomis raukšlėmis… Moteris pasielgė labai kvailai: įkišo ranką į kišenę, ištraukė visus pinigus ir atidavė senutei. Ji negalėjo pasakyti: „Aš neturiu pinigų“, tiesiog nepajėgė pasakyti. Nerado jėgų nieko pasakyti, ji tiesiog padavė pinigus. Moteris vos laikėsi ant kojų, nes kentėjo skausmą ir buvo pavargusi. Ji nuėjo namo.
Namuose nesigailėjo atidavusi pinigus, ne. Ji tiesiog sėdėjo ant sofos ir ilsėjosi. Paskui visą savaitę valgė tik kruopas ir ragelius, laimei, dar turėjo atsargų. Nebuvo iš ko paprašyti pinigų, iš tiesų, ji nebuvo išmokyta prašyti. Bet kas svarbiausia, siūlės užgijo labai greitai. Nebekamavo skausmas, apetitas žvėriškas, o vandenyje išvirtos kruopos pasirodė neapsakomai skanios.
Paskui jai paskambino senas pažįstamas ir pasiūlė darbą – jis atsidaręs parduotuvę, todėl reikėjo direktoriaus. Pasveikusi, papilnėjusi nuo kruopų ir ragelių moteris išėjo į darbą. Pati stebėjosi, kaip gerai ji jaučiasi. Ačiū gydytojams. O už kilniaširdį poelgį visada atlyginama. Kai tu atiduodi paskutinius, kas yra labai kvaila… Geraširdžiai apdovanojami daugybę kartų. Šimtą ir milijoną kartų…
Autorė Ana Kirjanova
foto – luxfon.com
