Mano vyrui buvo 42 metai, jis netikėtai mirė prieš mėnesį.
Vakar jo telefonas staiga suskambo – pranešimas apie banko kortelės nuskaičiavimą. Mokėjimas buvo už viešbučio kambarį, atliktas vos prieš kelias minutes.
Akimirksniu įsivedžiau viešbučio adresą į navigaciją ir išvažiavau. Pakeliui jo telefonas vėl suskambo.
Sustingo rankos ant vairo, kai išgirdau:
— Andriau? – moters balsas buvo drebulys, lyg ji būtų verkusi ar bėgusi. – Ar tu čia? Pasakyk bent ką nors…
Aš tylėjau. Pirštai taip stipriai spaudė vairą, kad pamėlo sąnariai. Širdis daužėsi smilkiniuose, o kvėpuoti buvo sunku.
— Andriau… prašau, nepranyk… – jos balse pasigirdo užgniaužtas raudos tonas. – Aš jau viešbutyje… tame pačiame kambaryje…
Ryšys nutrūko.
Staigiai sustojau šalikelėje, vos nekliudydama atitvaro. Norėjau perskambinti, bet numeris buvo nežinomas.
Viešbutis pasirodė nedidelis, su aptrupėjusiu baltu tinku ir mirksinčia iškaba, kurioje „T“ raidė mirgėjo kaip Morzės kodas. Neatsimenu, kaip įėjau į fojė – viskas buvo tarsi rūke.
— Laba diena, – bandžiau kalbėti ramiai. – Šiandien Andriaus Žukausko vardu užsakytas kambarys.
Administratorė – jauna, nuobodžia veido išraiška – patikrino kompiuteryje, linktelėjo:
— Taip. Ką tik užsiregistravo.
— Jis jau kambaryje?
— Taip. 307 numeris.
Akimirką sustingau. Prieš mėnesį mačiau jį šaltą, nebegyvą, su baltu uždangalu, gulintį karste.
— Liftas – ties koridoriumi, – pridūrė ji.
Įlipau į liftą. Metalinė kabina virpėjo, lemputė mirgėjo, o ausyse vis dar skambėjo jos balsas: „Andriau… prašau…“
Prie 307 kambario sustojau. Širdis daužėsi taip, kad girdėjosi ausyse. Pabeldžiau. Tylu. Pabeldžiau stipriau. Užraktas trakštelėjo.
Duris pravėrė apie 35 metų moteris, juodu paltu, blyškiu veidu ir paraudusiomis akimis.
— Kas jūs? – tyliai paklausė ji.
— O jūs? – atsakiau šaltesniu tonu, nei tikėjausi iš savęs.
Ji pasitraukė į šalį, įleidusi mane.
Kambaryje kvepėjo brangiais kvepalais ir kava. Ant stalo stovėjo dvi garuojančios puodelių poros. Ir… telefonas. Jo telefonas. Tas pats, kurį po mirties atidaviau policijai.
— Iš kur jis pas jus? – žengiau artyn, bet moteris greitai jį paėmė.
— Tai… ne tai, ką jūs galvojate, – suvirpančiu balsu tarė ji. – Jis… nenorėjo, kad jūs žinotumėte.
— Jis? – mano balsas pakilo. – Ką jūs turite omenyje? Mano vyras mirė prieš mėnesį!
Ji susmuko ant lovos krašto, užsidengė veidą delnais:
— Man irgi sakė, kad jis mirė. Bet prieš tris dienas… jis man paskambino. Pasakė, kad gyvas. Ir liepė susitikti čia.
Aš negalėjau nuspręsti, kas baisiau – kad ji meluoja ar kad sako tiesą.
— Parodykite, ką turite, – pasakiau.
Ji iš rankinės ištraukė voką. Viduje – nuotrauka. Andrius. Susmukusiu veidu, pavargusiomis akimis, bet gyvas. Ant nugarėlės – data prieš tris dienas.
Toliau viskas buvo lyg sapne: jo netikėtas pasirodymas tarpduryje, tas pats balsas, pažįstamas žvilgsnis… Ir kartu – svetimas žmogus, kurį jau buvau palaidojusi.
Jo žodžiai, pasakojant apie grėsmę, žmones, kurie „inscenizavo mirtį“, skambėjo kaip beprotybė… Bet žvilgsnis buvo tikras. Baimė – tikra.
O tada… smūgis į duris. Balsas už jų.
Juodas visureigis gatvėje.
Bėgimas laiptais žemyn. Šaltas oras. Jo ranka ant manųjų:
— Eglė, prašau…
Ir tas paskutinis žvilgsnis. Žvilgsnis žmogaus, kuris atsisveikina.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
