Aš dažiau sieną garaže, o mano trimetė dukra priešė kreidelėmis ant betoninių grindų. Kai staiga ji ištarė:
– Aš taip džiaugiuosi, kad Dievas padarė tave mano mamyte.
Aš nebuvau pasiruošusi tokiam dalykui ir perklausiau:
– Ką?
Šį kartą jai išėjo dar nerangesnė frazė:
– Aš džiaugiuosi, kad tu mano mamytė nuo Dievo.
Mano akys prisipildė ašarų. Paskui mano mažylė ėmė melstis:
„Viešpatie, ačiū tau už tai, kad tu davei man mano mylimą mamytę. Ir ačiū tau už (šios frazės aš nesupratau). Ačiū tau už tai, kad ji man visada ruošia pusrytėlius ir kad mes šiandien darysime moliūginius keksiukus. Aš tikiuosi, jie mums pavyks.“
Paskui ji atsimerkė ir piešė toliau.
„Kas tave viso to išmokė?“,- ėmiau klausinėti aš, bandydama nugalėti gumulą, įstrigusį gerklėje. Jai vos trys metukai, ir aš supratimo neturėjau, kad jos mažoje širdelėje tilpo tiek dėkingumo. Paprastai mūsų dukra niekada nenorėjo melstis balsu, net kai mes ją skatinome saldumynais.
Nuostabu, kad jos mažytė širdelė gali talpinti savyje daugiau meilės, nei aš galėjau įsivaizduoti, o jos mintys apima tokias sąvokas kaip Dievas, meilė ir dėkingumas…
„Ačiū, Barbora, – pasakiau aš nusišypsojusi. – Aš labai labai džiaugiuosi, kad Viešpats man siuntė tokią mielą dukrelę“.
Aš būčiau ją apkabinusi,jei mano rankos nebūtų išteptos dažais, ir tarp mūsų nebūtų tokio didelio atstumo. Aš jau pamaniau, kad tai pokalbio pabaiga, bet dukra uždavė dar vieną klausimą…
„Tau teko ilgai manęs laukti, mamyte?“- paklausė Barbora. Aš jau pasakojau jai šią istoriją milijoną kartų, bet ji norėjo išgirsti ją vėl.
Aš priėjau prie jos arčiau.
„Taip, brangioji mano. Aš prašiau Dievo vaikelio vėl ir vėl, bet jis ilgai man jo nedavė. O paskui, kai mes su tėčiu sužinojome, kad tu mano pilvelyje, mes buvome labai labai laimingi!“
„Tu žinai, kodėl Dievas taip ilgai nedavė tau vaikelio?“ – paklausė mažylė.
„Ne, mieloji, nežinau“,- sutrikusi atsakiau aš.
„O aš žinau kodėl, – pasakė dukra. – Todėl kad jis darė mane“.
Aš pažvelgiau į jos gilias žydras akis, kurios man atrodė tiesiog nežemiškos; jos garbanoti šviesūs plaukai praleido saulės spindulius. Tuo momentu man pasirodė, kad jai tūkstantis metų.
„Jis darė mane“ – šio atsakymo man pilnai pakako. Na žinoma! Tame buvo tiek prasmės! Žiūrėdama į ją tuo momentu, aš supratau, kad šis vaikas labai ilgai miegojo pas Dievą ant krūtinės, lyg dausos nebūtų norėjusios jos paleisti.
Aš rašau tai visiems, kurie jau labai ilgai meldžia vaikelių atsiradimo. Aš rašau tai tiems, kurie jau neteko vilties kada nors susilaukti vaikelio. Prašau, nenusivilkite, nepykite ant Dievo. Jis girdi jūsų maldas. Paprasčiausiai jis kol kas kuria jūsų vaikelį.
Aš iš tiesų nežinau, ar jūsų vaikai atsiras gimdant, ar įsivaikinus. Niekam neduota suprasti,kaip ten danguje viskas surėdyta, bet galbūt Dievas taip ilgai jums neduoda mažylio, nes jis kuria tikrą meno kūrinį.
Ir vienąkart, visai greitai, jūsų mažylis pasakys jums: „Dievas paprasčiausiai mane ilgai darė“. Ir tai bus jūsų laimė. Tiesiog sulaukite jos.
