Mama su tėčiu dažnai veždavo sūnų vasarai pas senelę. Kai jis paaugo, pasakė tėvams: „Aš jau didelis, ko jūs su manim vis kaip su mažu. Aš ir pats galiu pas senelę nuvažiuoti!“
Po trumpų ginčų tėvai sutiko. Štai stovi jie perone, lydi, duoda paskutinius nurodymus, o sūnus tvirtina: „Aš žinau, žinau, jau 100 kartų sakėt…“ O tada tėvas ir sako: „Sūneli, jei tau kartais pasidarytų blogai ar baisu, tai štai tau …“ ir įkišo kažką sūnui į kišenę.
Ir štai sėdi berniukas vagone, važiuoja, dairosi, kažkas lange… O aplink žmonės… svetimi…stumdosi, triukšmauja, įlipa, išlipa, nepatenkintas vagono palydovas jam kažką pasakė, kažkas irgi į jį nepatenkintas pasižiūrėjo ir…vaikinukui visai nejauku pasidarė… vis nemaloniau ir sunkiau…
Ir štai jau jam pasidarė baisu. Jis susigūžė, įsispraudė į kampą, ašaros į akis pritekėjo. Jis prisimena, kad kažką tėtis jam į kišenę įdėjo.
Drebančia ranka sugraibo popierėlį, o ten parašyta: „Sūneli, aš kitame vagone…“