„Aš pastebėjau, kad jo batraiščiai atsirišę ir sakau: „Užsirišk raištelius!“ Jis pritūpė, paskui atsistojo ir nustebęs sako: „Tu juk neturi raištelių!“ Ir tada aš supratau, kad dėl manęs jis pasiruošęs daug kam.
10 metų kartu ir nesiruošiame skirtis“.
„Mes gyvename vieno kambario bute ir, kai aš miegu, ji stengiasi netriukšmauti. Kartą pabudau, matau, o ji kursinį rašo ir raides klaviatūroje spaudžia lėtai lėtai, kad netuksentų.“
„Rudenį mes su vyru mašina važiavome iš miško ir ant manęs ėmė leistis voriukas. Man
arachnofobija, aš nė sureaguoti nespėjau, kai jis be žodžių nuėmė vorą – ir tai atsižvelgiant į tai, kad kelias buvo labai blogas ir reikalavo koncentracijos. Man buvo malonu, kad aš irgi esu jo dėmesio zonoje“.
„Kol dar nebuvome susituokę, jis ištraukė mano šunį iš šunų pjautynių. Mes kartu traukėmės iš užpuolimo vietos, vienoje jo rankoje buvo pavadėlis su mano šunimi, o kitoje – mano ranka ir aš jaučiau , kaip jis dreba. Iki šiol tai vienas aštriausių jo meilės man pojūčių per mano šunį. Nuo to momento tai mūsų šuo.
„Nėštumo metu pamėgau stalo žaidimus. Mes žaidėme Scrabble ir aš visą laiką laimėdavau, todėl kad jis esą negalėdavo sudėlioti ilgesnių žodžių, nei „mama“ ir „namas“. O kartą, kai aš pasitraukiau, jis pavogė iš manęs raidę H, su kuria sunku sudėti žodį,ir apkeitė ją raide A.“
„Buvo kvailas konfliktas su garažo kaimynais. Mes stovėjome gatvėje, vyrai kaltino mane tuo, ko aš nepadariau ir aš taip apstulbau, kad net teisinausi neįtikėtinai. Tada ji iššoko iš mašinos ir pradėjo rėkti ant tų vaikinų, taip agresyviai gynė mane ir šaukė ant mano pašnekovų, kad galiausiai jie ėmė atsiprašinėti. Galiausiai mes visi pradėjome juoktis, konfliktas buvo užglaistytas. O aš tada suprata – mano moteris.
„Mes skaitydavome vienas kitam, kai kažkuris būdavo užimtas rutininiu darbu. Pavyzdžiui, jis taiso mano batus – aš skaitau. Aš perrinkinėju ryžius – jis skaito. Nepamirštami pojūčiai. Tai buvo 90- aisiais, iki šiol prisimenu“.
„Kartais aš ryte atsibundu gaivi, išsimiegojusi ir džiugiai sakau vyrui: „Kaip puiku, mielasis, kad vaikai naktį neverkė“ ir iš jo pavargusio veido matau, kad jie verkė.“
„Lėktuve ji man rodė tai debesis apačioje, tai vandenyną: „Pažiūrėk, kaip gražu. Koks saulėlydis, tau matosi? Persėsk į mano vietą, prie lango“. Jai buvo svarbu ne pačiai pasigrožėti pasaulio grožiu, o parodyti šį pasaulį man. O aš labiau grožėjausi spindinčiu jos veidu: „Tu matai? Tau patinka?“ Aš mačiau ir man patiko.“
„Senelis sirgo ir jau beveik nesikėlė. Sėdėjo su močiute ant sofos, žiūrėjo televizorių. Kažkuriuo momentu jis paėmė močiutės ranką ir paslėpė ją po marškinėliais. Į mūsų su mama žvilgsnius atsakė: „Ranka šalta, ji sušalo“.
