Tėvas sunkiai pergyveno artimiausio žmogaus netektį: pasidarė labai išsiblaškęs, galėjo išeiti iš namų neuždaręs durų ar pamiršt tuščią arbatinį ant įjungtos viryklės.
Pasitarusi su vyru, nusprendžiau pasiimti tėvą pas save. Buvau įsitikinusi, kad jam bus geriau su mūsų šeima, o ir prižiūrėti jį galėsime.
Tačiau tėvas ėmė durniuoti dar labiau. Grįžus iš darbo mūsų laukdavo tai prisvilę puodai, tai sudeginta užuolaida, tai baldai, perstumti į kambario vidurį. Tai tėtis stengėsi būti naudingas ir šeimininkavo, kol mūsų nėra.
Kai aš švelniai paprašiau tėvo pailsėti ir nieko namie nedaryti, jis baisiai įsižeidė. Kiekviena mano pastaba sukeldavo skandalą. Tėtis rėkdavo, kad aš nedėkinga miesčionė. Juk vietoje to, kad ištarčiau ačiū, aš priekaištauju jam dėl sugadintų daiktų.
Labiausiai mane erzino tėvo įprotis slėpti mūsų daiktus. Jis manė, kad viskas, kas vertinga, pas mus išstatyta apžiūrai. Todėl anksčiau ar vėliau butą būtinai apiplėš. Tiesa, kur būtent suslėpė visas gėrybes, beveik iškart sėkmingai pamiršo. Ir neseniai šis įprotis iškrėtė mums piktą pokštą.
Prieš porą mėnesių nusprendžiau parduoti tėvų butą. Nėra prasmės mokėti komunalinių už tuščią būstą. Apsispręsti buvo sunku, tačiau tėtis neprieštaravo, juk ten kiekvienas daiktas jam priminė mamą.
Kartu su tėvu mes nuvažiavome į butą, pasiėmėme viską, ko gali prireikti. To buto dokumentus aš parsivežiau namo ir padėjau į spintą mūsų su vyru miegamajame.
Šiek tiek laiko sugaišome, kol paruošėme butą pardavimui, o paskui patalpinome skelbimą su nekilnojamojo turto agento pagalba.
Nuostabu, tačiau pirkėjai atsirado beveik iškart.
Patenkinta, kad pardavimo klausimas išsisprendė taip greitai, parvažiavau namo. Užėjau į mūsų miegamąjį paimti dokumentų ir išsiųst agentui ir apstulbau.
Lova buvo perstumta į kitą vietą, kaip ir spinta, liūdnai žiojinti tuščiomis lentynomis. Visur riogsojo kartoninės dėžės, pilnos daiktų.
Šypsodamasis tėvas įėjo paskui mane. Ir pasakė vienoje laidoje matęs, kad mūsų lova stovi neteisingai. Todėl, kad mes su vyru būtume sveiki ir gerai jaustumės, jis nusprendė perstatyti baldus.
Vėl bartis su tėčiu nenorėjau. Todėl maksimaliai ramiai paklausiau, kur jis dėjo aplanką su dokumentais, gulėjusį viršutinėje lentynoje.
Net nenustebau, kai jis pasakė,kad jokio aplanko spintoje nebuvo. O visus daiktus iš spintos jis sudėjo į dėžes, kad būtų lengviau ją perstumti.
Tą vakarą šeima liko be vakarienės. Vaikams padėti su pamokomis aš irgi negalėjau. Viskas todėl, kad ieškojau dokumentų.
Iki vėlyvos nakties išiminėjau dėžių turinį, paskui dėjau atgal. Kai paskutinė dėžė buvo peržiūrėta, aš su siaubu supratau, kad dokumentai dingo be pėdsako.
Buvau įsiutusi. Juk visą vakarą užsiėmiau kažkokiomis nesąmonėmis tik todėl, kad tėtušis nusprendė, jog baldai mūsų miegamajame stovi ne pagal feng-šui. Ir išvis, kas jo prašė lįsti kur nereikia?
Tėtis svetainėje žiūrėjo eilinę laidą pensininkams. Labai stengdamasi neužrikti, pasakiau, kad negaliu rasti buto dokumentų ir paprašiau jo prisiminti, kur jis galėjo juos padėti.
Žinoma, tėvas neprisiminė, užtai vėl įsižeidė. Ir pradėjo savo įprastą dainą apie tai, kokia aš nedėkinga. Mes vėl susibarėme. O dar prikalbėjome vienas kitam krūvą bjaurasties.
Ryte, neišsimiegojusi ir iškankinta siaubingo galvos skausmo, buvau priversta atsiprašyti pirkėjų. Paaiškinau situaciją ir paprašiau jų palaukti, kol pasidarysiu dokumentus. Žinoma, sandoris nutrūko. Pirkėjai rado kitą variantą.
Suprantu, kad anksčiau ar vėliau senatvė laukia kiekvieno iš mūsų. Bandau žiūrėti į tėčio keistenybes ramiai. Tačiau siaubingai pavargau nuo visos šios situacijos.
Vyras pasiūlė atiduoti tėtį į privačius senelių namus. Iš pradžių nesutikau su šiuo pasiūlymu, o dabar supratau, kad reikia dar kartą viską gerai apgalvoti.
