Tėvas išėjo taip netikėtai, kad mes su mama dar ilgai negalėjome suprasti, kaip gyventi toliau. Jis tiesiog pasakė, kad pavargo, kad nori „laisvės“, ir jau po mėnesio sužinojome, kad butas, kuriame praėjo visas mano gyvenimas, perrašytas jo jaunai žmonai. Mama tuomet sėdėjo virtuvėje ir kartojo tą patį: „Kaip jis galėjo?“ O aš stovėjau šalia ir jaučiau kažkokią baisią, lipnią tuštumą. Tai buvo žmogus, kurį visą gyvenimą laikiau patikimu. Ir staiga paaiškėjo, kad mes su mama niekam nereikalingi.
Mes persikėlėme gyventi pas mamos seserį. Mažas kambarys, siauros lovos, nuolatinis jausmas, kad esi nereikalinga. Mama ėmė dirbti dviejose darbovietėse. Aš dirbdavau po pamokų. Mes tempėm viską, ką anksčiau dalinomės trise. Kartais pagaunu save, kad ilgiuosi tėvo, bet iškart pykstu ant savęs už šitą silpnumą. Jis juk net nepaskambino. Nei mano gimimo dieną, nei mamos. Tarsi mes nustojom gyvuoti.
Ir štai po metų — vėlus vakaras, tylus beldimas į duris. Atidarau ir matau jį. Pasenęs, su pilkais ratilais po akimis, su lagaminu rankose. Jis stovėjo, tarsi bijodamas kvėpuoti.
— Ar galiu užeiti? Man daugiau nėra kur…
Nuo jo balso viduje sušalo viskas. Jis mane vadino dukra tik tada, kai jam ko nors reikėdavo.
Mama išėjo iš kambario. Pamatė jį ir tarsi sustingo. Tačiau greitai susitvardė.
— Ką čia darai?
Jis sunkiai nuleido lagaminą.
— Ji… išvijo. Butas dabar jos. Pinigai taip pat. Aš… suklydau. Atleisk.
Atleisk. Vienas žodis. Tuščias, lengvas kaip dulkės. O mes metus rinkome save po kruopelytę. Metus mama bijojo eiti į darbą, nes nežinojo, ar užteks jėgų. Metus aš žiūrėjau į ją ir pirmą kartą gyvenime jaučiau, kad turiu būti suaugusi, nes tėtis nusprendė nebebūti.
Mama atsisuko, bet nesugebėjo uždaryti durų. Ji visada buvo per daug švelni. Per daug gera.
— Užeik. Bet žinok: niekas nebebus kaip anksčiau.
Jis atsisėdo ant lovos krašto. Suklumpęs, palaužtas. Ir pirmą kartą prieš mus sėdėjo ne tėvas, o žmogus, kuris sugriovė savo gyvenimą, o dabar atėjo rinkti griuvėsių — mūsų sąskaita.
Jis kalbėjo ilgai. Kad suprato. Kad suvokė. Kad šeima svarbiau. Kad jauna žmona iš jo juokėsi, žemino, traukė pinigus. Aš klausiau ir jaučiau… nieko. Nuli. Tuštumą, prie kurios pripratau per šiuos metus. Meilė juk nesugrįžta tik todėl, kad kažkam pasidarė blogai.
Naktį sėdėjau ant palangės ir žiūrėjau į jo lagaminą koridoriuje. Juokinga: kai jis išėjo, net lagamino nesinešė. O kai atėjo prašyti atleidimo — atsinešė jį kaip įrodymą, kad viską prarado.
Mama pasakė tyliai:
— Žmonės kartais grįžta, kai supranta, kad suklydo.
O aš atsakiau:
— O kartais grįžta tiesiog todėl, kad juos išvijo.
Jis norėjo būti tėvu, kai jam buvo patogu. Ir kai tapo skausminga. O kitu metu jo tai nedomino. Nežinojau, ar turiu teisę laikyti savyje tokį pyktį. Bet žinojau vieną: mes jį įsileidom ne todėl, kad jis nusipelnė. O todėl, kad mama nesugebėjo kitaip.
Ir dabar kiekvieną dieną žiūriu į jį ir bandau suprasti: ar žmogus gali pasikeisti bijodamas likti vienas? Ar tai tiesiog naujas būdas neprisiimti atsakomybės?
Pasakykite atvirai, ar jūs jį įsileistumėte atgal?
