Mano prapuolėlis tėtušis netikėtai pasirodė mano gyvenime. Išplaukė į paviršių lyg patys žinote kas… Ir jokio džiaugsmo iš bendravimo su šiuo giminaičiu man nėra.
Kai tėvas nusprendė, kad mūsų šeimos jam nebereikia, man buvo jau 10 metų. Puikiai pamenu, koks skandalas lydėjo tėvų skyrybas.
Tai, kad jie su mama rėkė vienas ant kitos, tai dar gėlytės. O va kai tėvas kartu su savo motina ėmė nešti iš buto viską, ką jie laikė savu, tai jau uogytės.
Tėvas tada pasiėmė viską: indus, baldus, televizorių, videomagnetofoną ir dar krūvą visokių daiktų.
Po jų išėjimo butas liko beveik tuščias. Išnešė netgi mano stalą, prie kurio ruošdavau pamokas. Mums liko drabužiai ir keli indai.
Pamenu, kaip bute pasidarė garsu, tuščia ir šalta. O aš sėdėjau su mama virtuvėje ir bandžiau kaip nors ją nuraminti. Mamai buvo tikra isterija.
Palaipsniui apstatėme butą iš naujo, padėjo mamos tėvai.
Nuo tada praėjo jau 20 metų. Per tą laiką tėvas nė karto nė nešmėstelėjo mano gyvenime. Jokių alimentų, jokių skambučių ir dovanų per šventes. Tiesiog dingo žmogus ir viskas.
Po to, kai jis išnešė visą butą, ėmiau nekęsti tėvo, manau, turiu tam priežastį. Su amžiumi emocijos aprimo, aš paprasčiausiai neprisimindavau to žmogaus.
Su mama mūsų santykiai puikūs, ji maloniai bendrauja su mano vyru, žaidžia su anūke, žodžiu, mūsų šeimoje viskas gerai.
Ir čia į mūsų ramų gyvenimą įsiveržė tėtušis. Jis pasitiko mane prie darbo. Aš būčiau praėjusi pro šalį, neatkreipusi jokio dėmesio į praplikusį, pasenusį ir išstorėjusį vyriškį, tačiau jis išskėtė rankas, kviesdamas apsikabinti.
Man teko įsižiūrėti į to žmogaus veidą, kad atpažinčiau jame tėvą. Atpažinimas man džiaugsmo nepridėjo, todėl apėjau vyriškį ir nuėjau toliau.
Tėtušis puolė iš paskos, kažką murmėjo eidamas. Siūlė pasėdėti kavinėje, pasikalbėti, juk tiek metų nesimatėme. Ir staiga man pasidarė įdomu, kam visas šis cirkas.
Kavinėje tėtušis pliurpė kažkokius niekus, kad seniai norėjo pabendrauti, bet bijojo mano mamos reakcijos, kuri uždraudė artintis prie manęs, o jis taip kentėjo, taip kentėjo, kad prikentėjo dar 3 vaikus.
Patikėjau tik informacija apie vaikus, visa kita nebuvo verta dėmesio. Tėtušis ėmė klausinėti, kaip mano reikalai, kas naujo. Tinkamiausi klausimai po 20 metų nesimatymo, kurgi ne.
Man šis spektaklis pabodo, aš tiesiai paklausiau, ko jis atsivilko. Tėvas susuko įžeistą miną, ėmė taukšti nesąmones, kad mes ne svetimi žmonės, o aš čia su pretenzijom.
Susimokėjau už savo kavą ir išėjau, šįkart tėvas paskui mane nebėgo, kas mane neapsakomai nudžiugino. Labai tikėjausi, kad tai paskutinis mūsų susitikimas, tačiau klydau.
Po savaitės tėvas vėl mane pasigavo po darbo, pasakė, kad supranta mano jausmus, todėl davė laiko išsiaiškinti savyje, o dabar štai vėl atėjo.
Supratęs, kad pokalbiui aš nenusiteikusi, tėvas nusprendė pereiti prie reikalo. Pasirodė, kad jis pats su žmona ir vaikais gyvena kitame mieste, o vyresnėlis šiemet stoja mūsų mieste.
Štai jo tėtušis ir paprašė manęs „giminiškai“ priglausti jį pas save, o tai butai taip brangiai kainuoja.
– Tuo pačiu ir su broliu kaip reikiant susipažinsi,- „viliojo“ mane tėvas.
Pagręžiojau pirštu smilkinį ir nuėjau. Visai kvailas? Koks brolis? Aš tėtušio ir tėvu nelaikau, o čia dar kažkokių giminaičių priviso.
Paskui tėvas kažkur atrado mano numerį ir ėmė skambinėti. Visus numerius, iš kurių jis skambino, užblokavau vos supratusi, kas skambina.
O tėtušis nusprendė mane sugėdinti, nes aš drįstu jį ignoruoti, o jam, tikram tėvui, šiaip jau skaudus toks elgesys.
Šią istoriją papasakojau tik vyrui, mamos nusprendžiau nejaudinti, ji labai ima į širdį, nenoriu jai galvos skausmo.
Vyras veržiasi paaiškinti tėtušiui jo veiksmų klaidingumą, bet aš manau, kad nereikia jo liesti, o tai rankos prasmirs.
Tikiuosi, tėtušis pats greitai supras, kad jokių šansų su manimi nėra ir atstos. Tačiau įžūlumas, žinoma, fenomenalus.
