Atsimenu, kai mes dar buvome maži, gyvenome kažkaip paprasčiau. Mūsų tėvai kažkaip labai dėl mūsų nedrebėdavo. Jie turėjo savo gyvenimą, mes – savo. Mes augome kažkaip savaime, kaip grybai po lietaus.
Į mokyklą jaunesnes seses ar brolius vedžiodavo vyresnieji, taip pat ir pasiimdavo. Pamokas irgi padėdavo ruošti ne tėvai, o vyresnieji. Kažką namie užkąsdavai ir lauką žaisti.
Draugų visada būdavo daug ir kieme, ir mokykloje. Su jais būdavo labai linksma ir įdomu. Sąvokos „žaisti su mama arba tėvu“ pas mus išvis nebuvo. Pirma, tai buvo nerealu, kadangi tėvai visada dirbo, o antra, mums pakako bendravimo su bendraamžiais, todėl tėvus mes trukdėme retai.
Norų kaip tokių irgi nebūdavo: ką nupirks tėvai, tą nupirks. Nebūdavo būtinybės turėti kažką geresnio, nei kaimynas Kęstas. Neverkdavome dėl paskutinio modelio iPhone. Žodžiu, gyvenosi mums kažkaip paprasčiau.
Šiuolaikiniai vaikai visiškai kitokie. Jie nuo gimimo tampa gyvenimo prasme, tiksliau, tėvai juos tokius daro. Jie – pasaulio bamba ir visa, kas geriausia, po jų kojomis: geriausi drabužiai ir žaislai, elitinė mokykla, lavinamieji būreliai ir t.t.
Jie auga ir jiems vis maža. Jie ima reikalauti vis daugiau ir daugiau. Ir kažkuriuo metu tėvai praranda jų kontrolę ir jie tampa išlepinti.
Taip, kaip mes kadaise gyvenome, dabar jau nebegyvena, nebent nepasiturintys žemiausios klasės vaikai. Bet ar tai teisinga? Ar tinka šiuolaikiniai auklėjimo metodai vaikams?
Pagal mamos liniją turiu tolimą tetą. Kai buvau maža ir mes gyvenome kartu, aš ją labai mylėjau, o paskui teta ištekėjo, susilaukė sūnaus ir išsikraustė.
Vytukas buvo vienintelis tetos Liucijos sūnus. Dėl jo visi pastoviai drebėdavo. O kai jis užaugo ir vedė, į žmonas pasirinko lygiai tokią pat. Žinoma, vaikų kitaip auklėti jie paprasčiausiai negali.
Ir štai kai Vytukui gimė sūnus, jis pradėjo beveik kasdien skambinti tetai Liucijai ir prašyti, kad ji persikeltų pas juos ir padėtų marčiai su sūnumi. Teta važinėjo, o kai išėjo į pensiją ir Vytukui gimė antras vaikas, išvis pasiėmė mamą gyventi pas save.
Teta paliko mūsų mieste viską: namus, draugus, mylimą hobį bei poilsio vietą ir išvažiavo už šimtų kilometrų padėti auklėti anūkų. Vytukas dirbo iki vėlumos, todėl tetai Liucei teko ištisas dienas leisti vienoje teritorijoje su marčia. I
r nors mano teta labai gera moteris, užjaučianti ir kantri, marti visa savo povyza rodė, kad anyta šiuose namuose nereikalinga.
Ji net pradėjo ieškoti buto tetai Liucijai, kad ji neliktų pas juos nakčiai, o vaikščiotų nakvoti atskirai.
Na ir kaip tokiose situacijose suprasti tokius žmones, kaip sūnus ir marti? Ar teisinga garbaus amžiaus tėvus paversti savo tarnais? Ar galima taip su jais elgtis?
