Vaikai tapo dėmesingesni, vyras išėjo iš darbo ir mes išmokome pasitenkinti mažu, juk mes turime MUS.
Pamokanti istorija, juk vaikai užaugs ir išeis, o jūs liksite. Gyvenkite vienas dėl kito, dėl savęs…
Nuo tada, kai dukra ištekėjo, praėjo ne vieni metai, tačiau kasmet mes tolome vis labiau.
Man atrodė, ji visai pamiršo tėvus. Pasiilgusi surinkau Odetos numerį. Ragelyje ilgai neatsakė ir pagaliau aš išgirdau:
– Klausau!
– Odetėle, čia mama. Ko tu tokia uždususi? Gal sporto salėje vėl? Tau nepatogu kalbėti?
– Ne. Pauliaus mašiną plaunu.
– O kodėl gi tu?
– Na o kas? Į plovyklą negi už baisius pinigus?
– Padėk dieve, mieloji. Aš kodėl skambinu, Odetėle – ateikite su vyru sekmadienį pas mus.
Pas mus su tėčiu vestuvių metinės. Pasėdėsim, šašlykų pasikepsim, paplepėsim…
– O ko čia taip staiga sugalvojote švęsti? Žilė galvon, velnias uodegon? – įgėlė dukra.
– Juk mes jau 30 metų kartu. Kaip neatšvęsti?
– Atleisk, mama, neišeis. Mes sekmadienį į vestuves pakviesti. Pauliaus geriausias draugas veda.
Pas jus tų metinių dar kiek bus, o pirmos vestuvės – jos vienintelės.
Aš nurijau taip ne laiku pakilusį gumulą link gerklės ir sugebėjau tik išspausti:
– Gaila, o mes taip pasiilgome.
– Mes irgi, mama, bet juk neatsakysime žmonėms. Tik tu nesupyk, mes būtinai jus pasveikinsime.
Paskui…
– Gerai,- stengdamasi neparodyti savo nusivylimo, pasakiau aš. – Paskambinsiu tavo broliui.
Deja, sūnus irgi turėjo savo planų. Padėjusi ragelį, aš apsiverkiau kaip mergaitė, nesugebėdama numaldyti savo nusivylimo.
– Kas nutiko, Nijole? – sutrikęs paklausė vyras.
– Nieko ypatingo, mielasis, tiesiog vaikai negalės atvažiuoti į mūsų vestuvių metines, o aš kvailė tikėjausi sukviesti visus prie vieno stalo.
– Tiek to, gana inkšti! Tai juk mūsų šventė, galų gale, o ne jų.
Šią naktį man nesimiegojo. Lyg akmuo krūtinę užgulė. Nuoskauda neleido miegoti, piešdama vis naujus ir naujus paveikslus. Ką ne taip aš padariau savo gyvenime, kad vaikai manęs nevertina? Abu išmokslinome, kiekvienam būstą parūpinome, viską darėme, kad vaikučiams nieko netrūktų, o jie kaip svetimi.
Vyras mane ramino:
– Mieloji, jie jau turi savo šeimas, mes jiems nerūpime. Na juk tu turi mane ir aš turiu tave.
Nusiramink. Nagi, aš tau valerijono įlašinsiu?
– Juk jau išgėriau. Tu darbe visą laiką, aš viena. Nėra su kuo žodeliu persimesti. Tuščia man,
Viktorai.
Sekančią dieną vyras grįžo netikėtai anksti.
– Kažkas darbe?
O jis visas švyti. Tiesia man puokštę iš už nugaros.
– Tai tau! Rytoj važiuojame ilsėtis prie ežero visai savaitei.
Namelis, kurį išnuomojo Viktoras, ir išties buvo nuostabus. Aplink gėlių jūra ir vaizdas į ežerą pro langą. Pabudusi ryte pamačiau, kad visa lova užversta gėlėmis, kambario kampuose puikavosi įvairiaspalviai balionai. O kai norėjau nusiprausti ir pažvelgiau į veidrodį, pamačiau užrašą: „Su vestuvių metinėmis, mylimoji!“
Iš laimės vos neapsiverkiau. Pažvelgusi pro langą,pamačiau savo vyrą, nešantį rankose pintą krepšelį.
Dar pagalvojau, kokį gi siurprizą man ruošia. Paėmusi į rankas krepšelį, išgirdau ploną cypsėjimą, praskleidusi audeklą pamačiau mažytį rudą kamuolėlį.
– Na kaip? Priimsi? – vyras švytėjo kaip nušveistas puodas.
– Viktorai! Tai nuostabiausia šventė mano gyvenime.
Mes praleidome medaus mėnesį, kuris, tiesa, truko vos savaitę, tačiau įspūdžių pakaks dar metams. Grįžus netilo telefonas. Vaikai sutrikę:
– Mama, jūs sąžinės turite? Mes jau pavargome skambinėti, telefonas nepasiekiamas!
– Ko gi tu pergyveni,- atsakiau aš dukrai,- mes su tėvu turime teisę pailsėti ar ne?
– Žinoma. Tiesiog neskambini, nesirūpini.
– Tu juk turi, kas tavimi rūpintųsi. O mes su tėčiu nusprendėme pagyventi sau.
– Sau?! Mama, kas vyksta?
– Paprasčiausiai pas mus medaus mėnuo ir jūs mums nerūpite.
Nuo tada mums jau metai kaip medaus mėnuo. Vaikai pasidarė dėmesingesni, vyras išėjo iš darbo ir mes išmokome pasitenkinti mažu, juk mes turime MUS.
