Prieš metus nebeliko mano mamos. Skaudu netekti artimiausio žmogaus. Po skyrybų, nuo 15-os metų ji mane augino viena. Manau, kad jai buvo nelengva.
Su tėvu po skyrybų nebendravo. Dėl man nežinomų priežasčių jis visiškai nusišalino nuo mano auklėjimo. Ne kartą bandžiau išsiaiškinti jo elgesio priežastis, tačiau jis nenorėjo manęs matyti. Anksčiau juk tėtis labai mane mylėjo. Buvo apmaudu stebėti tokį artimo žmogaus elgesį.
Paauglystėje tai priėmiau pakankamai skausmingai. Mama po skyrybų taip nieko ir
nesusirado ir pragyveno viena.
Iš šio pasaulio išėjo gana anksti, jai buvo vos 50. Jos daiktų po to aš neliečiau, tik po metų nusprendžiau perrinkti. Pačiame giliausiame stalčiuje netikėtai radau laiškų krūvelę. Susirašinėjimas buvo su kažkokiu Eugenijumi. Tarp mamos pažįstamų Eugenijų aš nepažinojau.
Laiškų radau ir kitame stalčiuje. Anksčiausi buvo gauti prieš 10 metų. Jis ją labai įkalbinėjo paleisti baimę ir ištaisyti jaunystės klaidą, būti su juo. Visa tai atrodė labai mįslingai ir sudėtingai. Skaitydama šiuos laiškus supratau, kad Eugenijus – kažkoks mylimasis iš mamos jaunystės.
Mane labai vijo smalsumas ir ilgai negalvojusi nusprendžiau nuvažiuoti tuo adresu ir viską sužinoti.
Sėdau į mašiną ir išvykau. Adresas nuvedė mane į mamos kaimą, kurį ji paliko tapusi pilnamete. Prie vartų mane pasitiko žilas vyriškis, jis visiškai nelaukė svečių ir nustebo.
– Sveiki, aš Irenos dukra ir turiu jums klausimą. Radau pas ją jūsų laiškus.
Vyriškis apmirė iš netikėtumo, o paskui priėjo ir stipriai mane apkabino. Mes nuėjome į trobą. Susėdome prie apvalaus stalo, jis įpylė arbatos ir papasakojo visą tiesą.
Pasirodė, kad tas, kurį visą gyvenimą laikiau savo tikru tėvu, tokiu nebuvo. Mama su Eugenijumi draugavo dar mokykloje, tačiau jų santykiams sutrukdė tėvai.
Jie išsiuntė Eugenijų mokytis į kitą miestą. Galimybės bendrauti beveik nebuvo, o matėsi jie labai retai.
Ir su laiku jų ryšys nutrūko. Jam išvykus mama suprato besilaukianti. Ji bijojo būti pasmerkta kaime, todėl nusprendė persikelti į miestą. Ten ir ištekėjo už mano tėvo, santuoka buvo skubota. Tėtis galvojo, kad tai jo vaikas iki mano 15-ojo gimtadienio.
15 metų amžiuje man klaidingai diagnozavo genetinę ligą ir DNR tyrimas parodė, kad aš ne tėčio dukra.
Po šios tiesos tėtis pasišalino iš mamos gyvenimo. O Eugenijus rado mamą po kelių metų.
Jis norėjo nors senatvėje pagyventi su mylimu žmogumi, bet mama sakė, kad jau per vėlu ir neverta visko pradėti iš pradžių.
Tada Eugenijus pradėjo rašyti jai laiškus ir bent susirašinėjimu priartinti ją prie savęs. Tačiau jam nepavyko. O po metų mamos nebeliko…
Štai taip netekusi mamos aš atradau tikrąjį tėvą.
