Niekuomet nemaniau, kad likimas mane atves prie vaiko, kurio aš negimdžiau, bet kuris man tapo artimesnis už patį gyvenimą.
Tuo metu man buvo šiek tiek virš trisdešimties, ir kartais padėdavau vaikų namuose. Nešdavau daiktus, skaitydavau pasakas, tiesiog sėdėdavau su vaikais. Ir tarp visų vaikų buvo vienas berniukas. Jam buvo tik trys metai. Mažas, plonas, su akimis, kurios nieko nematė. Jis visada sėdėdavo atskirai, prie savęs glostydamas seną minkštą žaislą. Kiti žaisdavo, juokdavosi, o jis klausė. Klausė žingsnių, balsų, vėjo už lango. Atrodė, kad jis sugavė pasaulį klausos būdu, nes neturėjo kitokios išeities.
Aš atsisėsdavau šalia ir pradėdavau jam pasakoti, ką matau. Kaip saulė krenta ant palangės, kaip katė bėgo per kiemą, kaip už lango geltoni lapai sukasi ore. Jis klausėsi ir tyliai, švariai šypsojosi, ir mano širdis apversdavo.
Grįždavau namo ir negalėdavau jo išmesti iš minčių. Vyras iš pradžių sakė: «Tu per daug arti prie širdies priimi». Bet tada mes nuėjome ten kartu, ir jis taip pat nutilo. Supratome: tai ne tik gailestis, tai kažkas daugiau. Bijojome, juk įsivaikinti aklą vaiką — tai ne tik žingsnis, tai visas gyvenimas. Bet širdis nusprendė už mus. Mes pateikėme dokumentus ir paėmėme jį.
Aš prisimenu tą dieną, lyg ji būtų vakar. Jis mane laikė už rankos taip stipriai, kad mano pirštai tapo balti. Jis drebėjo. Aš pasilenkiau prie jo ir pasakiau: «Dabar tu namuose. Aš tavo mama. Tu niekada daugiau nebebūsi vienas».
Pirmieji metai buvo patys sunkiausi. Jis blogai miegojo, pabusdavo nuo kiekvieno šnabždesio. Aš mokiausi jam viską paaiškinti žodžiais: kur stalas, kur durys, kaip kvepia šviežiai iškepta duona, kaip lietus ploja į stogą. Mes kritome, kėlėmės, juokėmės ir verkėme kartu. Kartais pavargdavau tiek, kad užmigdavau sėdėdama ant grindų šalia jo lovytės. Bet kai tik išgirsdavau jo juoką, visos jėgos sugrįždavo.
Jis augo. Mokėsi pats užsipildyti arbatos, pats susirasti savo daiktus. Aš vedžiau jį į specialiąsias mokyklas, kur jis mokėsi skaityti Brailio raštu. Prisimenu, kaip jis pirmą kartą pirštais susidarė žodį «mama» ir parodė man. Tuomet verkiau visą vakarą.
Jis uždavė klausimus, kurie plėšė sielą: «Mama, koks dangus spalva?» arba «Kaip atrodo sniegas, jei jo negalima paliesti?» Ir aš mokiausi paaiškinti: ne dažais, o jausmais. Mes kartu kūrėme «savo spalvas»: lietui — pilkos skonio, saulėj — šviežios duonos kvapo, jūrai — laisvės garso.
Mes buvome šeima. Visiška. Nustojau skirti: jis ar svetimas, ar savas. Jis buvo mano sūnus, ir taškas.
Taip praėjo dešimt metų. Jam sukako trylika. Jis jau buvo tapęs aukštu, pasitikinčiu, mokėjo savarankiškai orientuotis gatvėje, skaičiuoti žingsnius, atsiminti posūkius. Jis turėjo draugų, net pats vaikščiojo į muzikos mokyklą — grojo pianinu. Aš juo didžiavaus iki ašarų.
Ir štai vieną dieną į duris paskambino. Aš atidariau ir pamačiau vyrą ir moterį. Jie atrodė sutrikę, laikė vienas kitą už rankų. Pirmas dalykas, kurį jie pasakė: «Mes esame tėvai».
Žemė po kojomis dingo. Jie paminėjo jo vardą — tą patį, kuris buvo senose dokumentuose, prieš įsivaikinimą. Supratau: tai jie. Tikri.
Jie pradėjo verkti. Papasakojo, kad kai jis gimė, abiem buvo dvidešimt metų. Gyveno vargingai, bijojo, ir kai sužinojo, kad sūnus aklas, neištvėrė. Atidavė jį. O paskui negalėjo daugiau gyventi su šia kalte. Metai praėjo, jie jo ieškojo ir galiausiai surado.
Klausiau jų ir nežinojau, ką daryti. Širdis plyšo. Taip, jie davė jam gyvenimą. Bet aš buvau šalia dešimt metų. Aš laikiau jį už rankos, kai jis krito. Aš buvau su juo operacijose, pamokose, pirmose mokyklos dienose. Pažinau kiekvieną jo juoką ir kiekvieną jo baimę. Ir dabar jie atėjo — tiesiog pasakyti: «Mes esame tėvai»?
Nusprendžiau pasakyti sūnui tiesą. Mes sėdėjome vakare virtuvėje, bijojau, kad jis nuo manęs nusisuks. Bet jis paėmė mano ranką ir pasakė:
— Mama, tu visada būsi mano mama. Bet aš noriu juos pažinti.
Neišlaikiau ir prasiverkiau.
Dabar jie kartais ateina. Atneša dovanų, kalba meilius žodžius, prašo atleidimo. Aš nelaikau keršto, nors širdis suserga. Bet tiksliai žinau vieną dalyką: mama — tai ne tik ta, kuri pagimdė. Mama — tai ta, kuri liko. Ta, kuri mylėjo, kai buvo baisu, sunku ir skaudėjo.
Ir vis dėlto kartais naktį galvoju: kas toliau? Ar neatims jie man jo? Ar jis nenorės pas juos išvykti? Ir tomis akimirkomis stipriai laikau jo ranką ir kartoju sau: «Jis mano. Mano sūnus».
O ką jūs manote? Ar galima atleisti tėvams, kurie atsisakė vaiko, o paskui atėjo po metų — kai jis jau užaugo tavo rankose?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
