Tai taip paprasta – pristabdyti posūkyje, kad praeitų pėsčiasis. Tuomet jo paltas ir jūsų sąžinė liks švarūs.
Tai taip paprasta pasakyti vaikui, kuris sudaužė eglutės žaisliuką – „nieko, mažyli, tai laimei“, o ne šaukti pusę valandos, lyg jis būtų sudaužęs ne burbuliuką, o jūsų širdį.
Tai taip paprasta – paskambinti mamai ir paklausti: „mama, labas, o kaip tavo reikalai aplamai?“, o ne skambinti tik tada, kai ko nors reikia.
Tai taip paprasta – atsistoti po spektaklio ir ploti atsistojus. Jūsų kojos nenutrūks nuo įtampos, nebijokite. O artistams bus malonu. Jūsų aplodismentai – jų pagrindinis maistas, jų apdovanojimas. Kito jie neturi.
Tai taip paprasta – pasilaikyti savo nuomonę sau, jei jūs su kuo nors nesutinkate socialiniame tinkle. O energiją, kuri išeina kaip vanduo nuodingam komentarui, panaudoti kūrybai.
Tai taip paprasta – būti dėkingam. Sakyti „ačiū“ už tai, kad jums užleido vietą, kad greitai atsakė į jūsų laišką, kad sutiko su jumis papietauti. Todėl kad, jei sąžiningai, jums niekas nieko neprivalo. Nei tėvai, nei jūsų vaikai, nei draugė, nei durininkas, kuriam jūs skundžiatės, kad 9-ame aukšte garsiai klausosi muzikos.
Tai taip paprasta – sakyti „ne“ viskam, kas jums ne artima. Žmonėms, kurie jus skaudina – ne. Žmonėms , kurie nesupranta jūsų vertybių – ne. Nuobodžioms knygoms – ne, meskite jas. Grubiam taksistui – ne, raskite kitą taksi, gerbkite save. „Ne“ viskam, kas jus griauna. „Taip“ viskam, kas daro jus laimingu.
Tai taip paprasta – išsiųsti SMS „aš tave myliu“. Šiaip sau. Be progos. Todėl kad jums pasisekė, jūs turite kam parašyti.
Tai taip paprasta – pažeisti taisykles. Būti juokingam. Pramiegoti. Užmigti kinoteatre. Apsivilkti puošniausią suknelę pilkiausią dieną. Iš šventinio servizo valgyti omletą ir grikių košę.
Iš mažų dalykų – iš jūsų „ačiū“, „prašom“, „nieko baisaus“, „aš tave myliu“, „pabučiuok mane“, „apsikabinkime“, „džiaugiuosi dėl tavęs“, „padarykime tai dabar“ – susideda didelė, tikra laimė.
