„Tai ne tavo jėgoms! Tu nesusidorosi! Net nebandyk!“ – jei vabalas skarabėjus suprastų kalbą ir paklausytų šių žodžių, niekada nepakeltų svorio, didesnio už savąjį tūkstantį kartų. O jis pakelia. Viens du – ir pakėlė.
Jei šiais žodžiais tikėtų kamanė, ji neskraidytų. Ji tokia sunki ir storulė, sparneliai mažyčiai! Neverta nė bandyti skraidyti. Šliaužiok arba sėdėk ramiai. O kamanė suplakė sparneliais ir nuskrido. Ir skrajoja sau.
Jei šiuos žodžius suprastų gekonas, jis nešliaužiotų lygiomis stačiomis sienomis. Juk nėra už ko užsikabinti. Nėra prasmės bandyti lipti siena. O gekonas lipa ir lipa. Taip mikliai bėgioja stačiais paviršiais.
Šie padarai turi savo asmeninius prisitaikymus tam, kad darytų tai, ką jie daro. Unikalias asmenines savybes, kurias davė jiems Gamta.
O tie, kurie kurie sako, kad tai neįmanoma, tokių prisitaikymų neturi. Ir neturi pakankamai žinių apie didžiulį ir nuostabų pasaulį. Ir apie svetimas galimybes žinių irgi mažoka.
Jie žino taisykles, šie žmonės. Tačiau nežino svarbiausios taisyklės – kiekvienas turi unikalų asmeninį sugebėjimą ir asmeninį talentą, kuris kartais daro neįmanomą įmanomu. Yra dovana iš aukščiau, kurios neturi kiti.
Todėl klausyti įspėjimų, žinoma, reikia. Bet ne tokių: „Tu negalėsi, net nebandyk!“ Jei mūsų tikslas adekvatus mūsų asmeninėms galimybėms, kurias mes žinome geriau už kitus, būtinai reikia bandyti.
Pabandyti reikia būtinai. Būtinai reikia suplakti sparnais, jei kalbame apie jūsų talentą ir jūsų svajonę.
Tik taip mes sužinosime, pavyks mums ar ne. Jei įdėsime pastangų ir pabandysime.
Ana Kirjanova
Bonusas
