– Tai kaip čia, aš iki mirties turiu jus aprūpinti dabar? Aš tau nieko neskolinga, dukrele

1
Patinka? Duok Like!

– Mamyte, labas. Kaip laikaisi? Kaip sveikata, ką dabar veiki?

– Sveika, dukra. Daug reikalų… Pradėjau namą pardavinėti. Atsirado pirkėjai, siūlo gerą kainą.

– Štai, pagaliau! Juk seniai sakiau, kad tau reikia parduoti tą didžiulį namą. Viena ten gyveni, kam tau tiek erdvės? Persikeltum į miestą, būtum arčiau mūsų. Galiu padėti ieškoti buto.

– Aš jau radau vieną variantą. Nedidelis butas, netoli jūsų, ir labai pigiai parduoda. Draugė Verutė ten gyvena, ji man ir pasakė.

– Tai gerai, bet galėjai manęs pasiklausti… Būtume kartu paieškojusios. Ar liks pinigų po pardavimo?

– Žinoma, liks. Dėsiu indėlį į banką, už procentus pragyvensiu. Juk pati žinai, pensija juokinga. O dar norėčiau pagaliau sau leisti šį tą malonaus… Pailsėti prie jūros su Veronika, mano sena drauge. Mes tiek metų niekur nebuvome, kai vyrų nebeliko… Ir dar viena svajonė – nusipirkti indaplovę. Visada apie ją galvojau.

– Indaplovę? – nusijuokė dukra šaltai. – Net aš jos neturiu, ir kažkaip gyvenu! Mamyte, tu pati žinai, mums nuolat trūksta pinigų…

– Irma, jums jau per keturiasdešimt. Laikas mokytis gyventi savo kojomis. Su tėvu padėjome jums butą nusipirkti, baldus, viską turite. Dabar jūsų eilė. Jei trūksta pinigų – ieškokit geresnio darbo.

– Aišku… O jums nebeliko kur pinigų leisti? Jūs jau savo gyvenimą nugyvenote, o mes dar tik pradedame! Tėvai ir yra tam, kad padėtų!

– Tai ką, dukra, aš turiu iki mirties jus aprūpinti? Šitą namą mes su tėvu patys pasistatėme. Tave užauginome, mokslus apmokėjome, už vyro išleidome, būstą parūpinome. O dabar man kas liko? Kada aš galiu gyventi savo gyvenimą? Man metų jau daug…

– Supratau. Gyvenk kaip nori. Vienintelei dukrai nenori padėti – svarbiau tau prie jūros važinėtis ir pinigus švaistyti. O juk dar ir anūką turi! Jam galėtum ką nors palikti, ne sau malonumus išlaidauti.

Po šio pokalbio Elena ilgai jautė kartėlį. Ji tikėjosi dukros supratimo, gal šilto žodžio, bet sulaukė tik priekaištų ir kaltinimų. Stovėjo prie lango, žiūrėjo į savo seną, tylų namą ir mąstė: „Visą gyvenimą atidaviau jiems… o kada pagaliau man?“


Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
Patinka? Duok Like!