– O aš pas dukrą susiruošiau važiuoti, ji prieš kelis mėnesius susilaukė antro mažylio,- gana noriai dalijosi pagyvenusi moteris su traukinio pakeleive.
– Vyresniajam anūkėliui vos 3 metukai.
O jai sunku pastoviai juos prižiūrėti. Noriu padėti!
Pakeleivei ant kelių sėdėjo mažas kambarinis šunelis, aprengtas kombinezonu ir apautas batukais. Šiaip jau nuo jo drabužių ir prasidėjo dviejų pakeleivių pokalbis. Jos pradėjo aptarinėti šunų veisles, jų mitybą ir šių momentų ypatybes. Po truputį pokalbis pasisuko apie gyvenimą.
– Ir ką, dažnokai į sostinę traukiate? – su užuojauta ištarė šuns savininkė. – Tai juk toli!
Mano vyras anksčiau ten dirbo. Labai sunku. Net kažkam jaunesniam ir energingesniam. Ir štai neseniai rado darbą arčiau namų. Dabar džiaugiasi be proto.
– Ne, nelabai dažnai. Bet kelis kartus per mėnesį tenka! – pavargusi atsiduso močiutė. – Tenka ir su vežimėliu pasivaikščioti, ir drabužius išskalbti, ir maisto paruošti. Būna, kad su vyresniuoju anūku pasivaikštau vaikų aikštelėje, būna, pas daktarą nuvedu.
Ir po parduotuves vaikštau. Daug reikalų sostinėje! Ir aš sukuosi ištisas dienas, ir dukra. Ir vos pavyksta susidoroti. Net sunku įsivaizduoti, kaip ji ten būtų vienutėlė…
– O vyras jos kur? Kodėl nepadeda?
– Yra ir vyras,- net truputį įsižeidusi tęsė močiutė. – Pagal galimybes padeda. Tik jis dirba daug.
Grįžta namo vakarais. Apie 9-10 vakaro. Spėja tik vyresnėlį užliūliuoti ir tai gerai.
– O jo motina? Kur antroji močiutė?
– Svočia bene? Ji gyvena arčiau, bet padėti atsisako. Ji nemano, kad reikia padėti vaikams.
Tik iš jų kažko nori. Tai dantų taisyti neturi už ką, tai tyrimus pasidaryti nori, tai vaistų. Ir taip diena iš dienos!
– Ligota, ar ką?
– Ne daugiau, nei kiti jos amžiaus pagyvenę žmonės. Tik toks jausmas, kad jai patinka gydytis.
Tiesiog ji tai mėgsta. Štai netrukus į sanatoriją važiuos. Ar jūs manote, kad iš savo pensijos?
Vargu… Šimtu procentų iš sūnaus viską paėmė. Argi taip galima – skolintis pinigus iš savo vaiko?
Juolab kaip ant jo sprando žmona ir du maži vaikučiai. Juk mano dukra dekrete. Ir pinigų pas juos nelabai daug. Niekada nieko iš jų neėmiau! Na argi taip galima?!
– Na palaukite, jūs gi galite visko nežinoti. Galbūt jai ir išties reikia pinigų? O paimti nėra iš kur. Juk kad ir tas pats stomatologas – jo paslaugos visada buvo brangios.
– Žinote, jei pacientui stiprus skausmas, tai jam ir nemokamai padės. Ir dantys – ne kojos. Be jų galima ir apsieiti. O be papildomų pinigų irgi pavyks išgyventi.
Aš juk irgi pensininkė ir man pavyksta viską susitvarkyti įprastoje poliklinikoje. Nė pagalvoti nenoriu apie tai, kad prašyčiau iš dukters pinigų. O štai svočia ima nesigėdindama! Visiškai jokių kompleksų nėra!
O ką jūs manote apie tai? Ar gali pagyvenę tėvai, būdami pensijoje, prašyti pinigų savo vaikų? O gal tai daryti gėda? Juk jie turi kreditų, paskolų, nuomos mokesčių. Negalima senukams prašinėti iš jaunimo.
O galbūt tai visai normalu? Juk kieno tada prašyti, jei ne vaikų? Juk jie jauni ir dirbti gali daugiau, nei senukai. Ir kaip neduoti seniems tėvams apmokėti gydytojus, vaistus, jei jiems to reikia? Ar ne?
