Mes važiuojame su mama autobuse, ji sėdi, aš stoviu.
Mamai 70 metų – graži, aukšta …

Ir tada į autobusą įlipa bobutė, iš tų, kurioms visi skolingi.
Ir tiesiai prie mamos:
– Dukryte, užleisk vietą … aš jau sena! (bla bla bla …)
Mama, duok Dieve jai sveikatos (o ir išlipti jau laikas), pakilo (nei ačiū, nei labas), ir kai ši višta atsisėdo, paklausė:
“O kiek tau metų, aukseli?”
Bobulytė išdidžiai pasakė:
– 58, dukrytė!
Mama sako:
– O man, anūkėlė, 70 …
Ir tada mes išlipome … o langelyje ryškiai kaip raudona rožė žydėjo ana jaunuolė…

















