Savo žemą startą ji pradėjo po santuokų rūmų. Vietoje restorano pas juos su vyru buvo naujai išnuomotas butas, vietoje vestuvių svečių – krovėjai. Moteris nubėgo ristele, vos peržengusi santuokų rūmų slenkstį.
Reikėjo išpakuoti languotus krepšius, surinkti lovą, išplauti butą. Pertraukose buvo toksikozė, tačiau ji vis tiek bėgo.
Taip ji pribėgo gimdymo namus, kur stengėsi paraleliai dirbti. Ji dirbo per internetą, todėl galėjo ir gimdyti, ir dirbti. Dabar daug tokių gimdyvių. Šventą gimdymo paslaptį priverstinai sumaišė su poreikiugyventi ne iš juokingų vaiko priežiūros išmokų.
Po gimdymo buvo komplikacijų ir moteriai prasidėjo kojų raumenų atrofija. Tačiau moteris, jau šlubuodama, toliau bėgo. Keldavosi 4 ryto ir ristele bėgdavo prie kompiuterio – ji juk dirbo, toji moteris. 6 ryto pabusdavo kūdikis, ir laikas būdavo bėgti maitinti jį krūtimi.
Ir kartu su vaiku ji vis kažkur bėgo. Ir į pasivaikščiojimą, ir iš pasivaikščiojimo, ir į parduotuvę, ir į gimnastiką. Paskui į vaikų darželį, iš ten po kelių dienų į polikliniką, paskui į vaistinę, paskui jau į mokyklą.
Moteris prabėgdavo veidrodį, kirpyklas, parduotuves su gražiomis suknelėmis. Prioritetai buvo kiti: vaikų drabužiai, sauskelnės, žaislai, produktai, langų valymas, tėvų susirinkimai, cheminė valykla, pyragėliai su obuoliais.
O kartą ir taip silpnos moters kojos pavargo bėgti. Ji negalėjo užlipti laiptais iki savo buto 3 aukšte. Kaip besistengė, kaip beprašė, kaip bebarė moteris kojas, jos neklausė.
O juk moteris norėjo bėgti toliau: juk dar ne visi skalbiniai buvo išlyginti,mėsos vyniotinis neiškeptas, o vonios ji neplovė visą savaitę. Ir tai nebuvo pasiruošimas šventei, tai buvo įprastas antradienis.
Tada moteris atsisėdo ant laiptų ir pravirko. O kojos ilsėjosi.
Tą dieną, sėdėdama ant laiptų, pagaliau moteris pamatė, kaip pro ją prabėgo jos jaunystė, kaip pralėkė paauglė dukra, kaip neskubriai žingsniavo nepažįstamai laimingas vyras su svetima jauna mergina.
Net sveikata žingsnis po žingsnio, ant pirštų galiukų, ėjo lauk pro laiptinės durų plyšį.
Bejėgiškai sėdėdama laiptinėje, moteris pro ašaras prisiminė, kad kadaise mėgo gerti jazminų arbatą saulei leidžiantis prie upės. Ji net specialų termosą turėjo – su geltonu drugeliu, plevenančiu virš žydinčios sakuros. Ir gyveno ji priešais gražią krantinę.
Ir moteris atsistojo (nors ir sunkiai) ir nuėjo namo, šlubuodama ir tvirtai remdamasi į turėklus. Ir kol ji lipo tris begalinius aukštus, suprato, kad niekada nemėgo bėgioti. Ir bėgti nebuvo reikalo.
Daug metų moteris draudė sau gerti arbatą iš termoso saulėlydyje, todėl kad bėgo beprasmį maratoną, kurio kaina – jos gyvenimas.
Svarbu kartais sustoti ir prisiminti tai, ką jūs išties mėgstate. Prisiminti, kol yra laiko. Net jei tai termosas su karšta arbata ir saulėlydis prie upės.
