„Norkiene, kas pas tave per gyventoja tokia, nevalgo, negeria, nekalba?“ – domėjosi kaimynės. Kazę nukreipė į kolūkį dirbti melžėja. Dirbo ji gerai, o vakarais grįždavo namo, atsisėsdavo prie lango ir ilgai žiūrėdavo kažkur į tolį.
„Nedžiugina jos niekas, lyg koks sielvartas būtų ištikęs, nuo kurio ji dabar negali atsigauti“,- dalijosi savo pastebėjimais Norkienė. „Gali išvis visą dieną nevalgyti, jei nepriversiu, lyg jai nė gyventi nesinori“, – rūpinosi senutė.
O po kurio laiko smalsioms kaimynėms ji pranešė naujieną. „Įvirto man į trobą dvi čigonės ir nuo slenksčio pareiškė mano mergelei, kad ji nužiūrėta. „Nuimti nužiūrėjimą? Duok kiaušinį“ – sukomandavo vyresnioji. Kazimiera suglumo, padavė kiaušinį.
Čigonė mikliu judesiu sumušė lukštą, o ant jos delno atsirado kirminas. Ji įmetė jį į krosnį ir pareiškė, kad dabar ant Kazės nėra nužiūrėjimo ir jai viskas bus gerai“ – vienu ypu išpasakojo pritilusioms moterims Norkienė.
„O paskui čigonė paprašė užmokesčio už savo paslaugą. „Patepk rankelę“. Tai Kazimiera jai dešimtinę davė. Matosi, kad sielvartas buvo pas mergelę, o ji nuo jo atsipirko“,- baigė senutė.
Nuo tos dienos Kazimiera pražydo akyse, tokia prabangia moterim virto, užkrečiantis jos juokas skambėjo po visą fermą ir kitiems kūrė džiugią nuotaiką.
Net jaunas kolūkietis ėmė lankyti melžėją. Tik štai jų pokalbiai vis apie darbą sukosi, o ne apie asmeniškumus. Tačiau net moterys aplink ėmė pastebėti, kad Stanislovas neabejingas Kazimierai. O ji jokių užuominų nedavė, laikėsi mandagiai, bet griežtai.
Kartą jauna telyčia ilgai negalėjo apsiveršiuoti, atbėgo pas Kazę sargas: „Žibutė taip gailiai mykia, neišeina veršiuko atsivesti“. Kazė akimirksniu apsiavė ir nubėgo pas savo numylėtinę.
„Tu, mieloji, pakentėk, viskas bus gerai“,- bandė padrąsinti karvę, tačiau šitaip nepadėsi. „Reikia veterinarą kviesti. Bėk pas jį, jis žino, kaip su tuo tvarkytis“, – paliepė sargas Kazei.
Veterinaro namą Kazė rado greitai, kažkaip širdis parodė. Stanislovas, kai pamatė merginą ant savo namų slenksčio, iškart apstulbo. „Tu? Jūs? Užeik!“- negalėjo rasti žodžių vaikinas. „Greičiau, ten Žibutė veršiuojasi!“ Ilgiems pokalbiams nebuvo laiko, reikėjo skubėti.
Pakeliui Kazė nežinia kodėl panoro paerzinti Stanislovą: „Ko gi tu iki šiol nevedi? Mama neleidžia?“ „Mama netgi labai už vedybas, tik nepatinka man niekas, išskyrus tave“,- droviai atsakė vaikinas.
Kai grįžo, Žibutė jau buvo atsivedusi du veršelius. Stanislovas juos apžiūrėjo ir nusišypsojo Kazei: „Viskas gerai. Galima, dabar palydėsiu jus namo?“
„Neverta, o tai mama jaudinsis“,- atsakė mergina, tačiau šįkart Stanislovas parodė užsispyrimą ir paėmė Kazę už alkūnės. O pakeliui ėmė bučiuoti merginos rankas: „Myliu tave, Kaze!
Mano gyvenimas nušvito, kai pažinau tave!“ „Jos juk nešvarios!“ – patraukė rankas Kazimiera. „Koks gi skirtumas, jos juk tavo!“ – sušuko Stanislovas.
Visą naktį Kazė negalėjo užmigti, verkė į pagalvę. Ji nuo vaikystės nepažinojo savo tėvų, augo vaikų namuose. O kai įstojo mokytis, pateko į bendrabutį. „Nagi, drauge, prisistatyk!“ – sukomandavo korpuso vyresnioji „Uoga“. Pirmą kartą Kazė paragavo vyno, o paskui „draugė“ pradėjo kviesti ją pasivaikščioti, kad susipažintų su vaikinais. Į Kazę iškart atkreipdavo dėmesį, štai ir Uogai tekdavo.
Jei iki tol Kazė net bučiuotis nemokėjo, tai čia per kiekvienas išeigines turėjo skirtingus vaikinus. Iš pradžių buvo bjauru, o paskui susitaikė su tokiu gyvenimu. „Penktas mėnuo, nesugalvok kažko daryti. Ir save pražudysi, ir vaiką“,- griežtai pasakė daktarė.
Uoga visą kelią barė Kazę, kad ši iškart neprisipažino besilaukianti. „Na nieko, galima neimti iš gimdymo namų“,- patarė patyrusi draugė. Kazimiera taip ir padarė, tik po to pasaulis jai tapo nebemielas. Negalėjo gyventi su tokia žaizda širdyje. Pasiprašė į kaimą, kad viską pamirštų. Štai taip ir tapo melžėja.
Tačiau praeitis visada seka žmogaus pėdomis. Atsitiktinai į tą patį kaimą atvažiavo vienas iš Kazės vaikinų. „Ateik šiandien į lentpjūvę! O neateisi, aš tave taip visam kaimui pašlovinsiu, nebus tau čia gyvenimo!“ – pasakė jis.
„Eik šalin, nepažįstu tavęs“,- griežtai atsakė Kazė. O pati suprato, kad nėra jai laimės ir nebus, nenusipelnė. Ir gyventi tada nėra dėl ko. Pasikūrė pirtį, užsidarė ir norėjo taip atimti sau gyvybę – prisikvėpuoti smalkių. Tik štai Stasys laiku atsidūrė šalia, pajutęs kažką negero.
Išlaužė pirties duris, išnešė Kazę į gryną orą. „Kazele, Kazyte, ką tu sugalvojai, o dukrelė su kuo augs?“,- purtė Stanislovas merginą.
Kazė atgavo sąmonę: „Tu žinai? Iš kur?“ „Žinau, seniai žinau, važiuojam, pasiimsim ją, gyvensim kartu“,- pasakė Stanislovas. Ir Kazė pasitikėdama prigludo prie jo krūtinės.
O kaip jūs manote, ar meilė gali išgydyti sužeistą sielą?
