Prie vienos parduotuvės pastoviai sukiojosi benamis šuo. Anksčiau jis gyveno degalinėje, kur jį visi šėrė, bet paskui savininkas pasakė, kad jo daugiau čia nebūtų. Degalinės darbuotojams teko išvyti vargšą.
Šis ir susirado naują užuovėją netoli parduotuvės. Čia geraširdžiai pirkėjai, išeinantys pro parduotuvės duris, jį vaišindavo įvairiais skanėstais.
Šuo taip pat rasdavo maisto sąvartyne, esančiame netoliese. Tiesa, kartais jam tekdavo dėl atliekų kovoti su nuožmiais gentainiais, tačiau toks beglobių gatvės šunų gyvenimas, nieko nepadarysi.
Vasarą benamis gyveno neblogai, lauke buvo šilta, todėl buvo galima miegoti po atviru dangumi. Tačiau atėjus šalčiams mūsų gauruotajam herojui darėsi vis sunkiau. Teko ieškoti pastogės nuo lietaus, o šaltais žiemos mėnesiais išgyventi išvis sunku.
Ir štai vieną niūrią rudens dieną šuo gulėjo po suoliuku, slėpdamasis nuo dulkiančio lietaus. Netikėtai ant suoliuko atsisėdo madingai apsirengęs vaikinas.
Jis su kažkuo bendravo telefonu, be to, pokalbis aiškiai buvo ne iš lengvųjų, kadangi jaunuolis kalbėjo pakeltu tonu. Po pokalbio vaikinas išvis paniuro, matyt pašnekovas jį smarkiai įžeidė. Šuo nusprendė nuraminti vyriškį ir bakstelėjo šalta nosimi į jo delną.
Vaikinas to nesitikėjo ir truputį krūptelėjo, o paskui paglostė šunį.
Taip jie pasėdėjo keletą minučių. Benamis šuo su didžiule širdimi ramino vaikiną, kuris gyvenime turėjo viską, išskyrus vieną…jam trūko štai tokio draugo, kuris mylėtų visada, be jokių sąlygų, ir visada palaikytų savo žvilgsniu.
Kai vaikinas pakilo nuo suoliuko ir nuėjo prie automobilio, šuo liko gulėti. Nuėjęs kelis metrus jaunuolis atsigręžė ir pakvietė savo naująjį bičiulį.
Po poros minučių benamis jau sėdėjo jaukiame brangios mašinos salone ir džiugiai šypsojosi, vizgindamas uodegą. Taip prasidėjo jo naujas laimingas gyvenimas…