Mano sūnus visuomet buvo tylus. Ne lyderis, ne sukilėlis. Mokykloje jis buvo atokiau nuo visų, draugų turėjo nedaug. Jis niekada neprašė brangių dalykų, nereikalavo madingų rūbų. Todėl, kai jis pradėjo dažniau prašyti kišenpinigių, aš iš pradžių net apsidžiaugiau — tai reiškė, kad auga, atsiranda interesų.
Tada smulkmenos pradėjo keistis. Jis grįždavo namo vėliau nei įprastai, greitai valgydavo ir užsidarydavo savo kambaryje. Telefoną laikė rankose, dažnai eidavo į balkoną kalbėtis. Aš atsargiai uždavinėjau klausimus, kad jo neišbaidyčiau. Jis atsakydavo ramiai, be grubumo, bet lyg iš anksto paruoštomis frazėmis.
Viduje mane visą laiką graužė nerimas. Motiniškas jausmas neapgauna. Bet aš bijojau spausti ir prarasti pasitikėjimo likučius.
Tą dieną nuėjau į prekybos centrą pirkti dovanos dukterėčiai. Eidama pro kavinę maisto aikštelėje, staiga pamačiau pažįstamą striukę. Tai buvo mano sūnus. Jis sėdėjo su trimis vyrais. Vyresni už jį dešimčia metų ar daugiau. Apsirengę paprastai, bet jautėsi užtikrintai, garsiai šnekėjo. Aš sustojau už kolonos ir klausiausi, nesuprasdama kodėl.
Vienas iš jų sakė, kad „taškus reikia tikrinti atsargiai“. Kitas paklausė, „ar nesibaimina“. O sūnus atsakė, kad jau pripratęs. Kad „tiesiog važiuoja, pasiima ir nuneša“, „nieko tokio“. Kad už tai moka iš karto grynaisiais.
Viduje man viskas apsivertė.
Kai jie išsiskirstė, priėjau prie jo. Jis išbalo, lyg būtų sugautas nusikaltimo vietoje. Mes atsisėdome ant suolelio. Iš pradžių jis tylėjo. Paskui, žiūrėdamas į grindis, pradėjo kalbėti.
Jis papasakojo, kad iš pradžių jo tiesiog paprašė „perduoti paketą“. Paskui — parodyti vietą, kur jis paslėptas. Paskui — patikrinti, ar viskas ten yra. Jis sakė, kad pats nieko nevartoja, jog „tik perneša“. Kad jam atrodė — tai nėra realiai pavojinga. Kad norėjo užsidirbti, kad nesijaustų prasčiau už kitus.
Aš klausiau ir vos tramdžiausi ašaras. Prieš mane sėdėjo mano vaikas — pasimetęs, išsigandęs, nesuvokiantis, kaip arti jis priėjo prie krašto. Aš įsivaizdavau, kuo tai galėjo baigti. Policija. Teismas. Kalėjimas. Ir supratau — dar šiek tiek, ir būčiau jį praradusi.
Mes ilgai sėdėjome tylėdami. Paskui pasakiau, kad pinigai nedaro žmogaus suaugusiu. Kad bijau dėl jo. Kad neištverčiau, jei jam kas nors nutiktų.
Tą patį vakarą priėmėme sprendimą. Jis nutraukė visus kontaktus. Aš pati paskambinau specialistams, ieškojau pagalbos, kalbėjau su juo kiekvieną dieną, net kai buvo sunku. Tai buvo baisiausias mano gyvenimo laikotarpis.
Dabar aš dėkoju likimui už tą atsitiktinį apsilankymą prekybos centre. Už tai, kad išgirdau tą pokalbį. Nes dar šiek tiek — ir viskas galėjo būti negrįžtama. Supratau, kad kartais meilė — tai ne pasitikėjimas ir tyla, o laiku pasakytas „stop“.
Ar jūs galėtumėte įsikišti griežtai, jei suprastumėte, kad jūsų vaikas peržengė ribą, net rizikuodami sugadinti santykius?
