Vyrui buvo penkiasdešimt penki, man — penkiasdešimt du, kai jis pranešė apie skyrybas. „Sutikau moterį. Mes mylime vienas kitą“, — sakė jis per vakarienę, tarsi kalbėtų apie orą. Jai buvo trisdešimt du. Ji laukėsi vaiko.
Trisdešimt metų santuokos. Vienas sūnus, kurį pagimdžiau, pamaitinau, užauginau. Kuris mokėsi universitete, kai tėvas paskelbė apie savo „laimę“.
Aš tikėjausi, kad sūnus palaikys mane. Pasakys tėvui, kad tas elgiasi blogai. Bet jis pasakė kitaip.
„Mama, paleisk tėvą. Tau jis jau nebėra reikalingas. Jis turės naują šeimą, naują vaiką. Jam priklauso būti laimingam“.
Aš stovėjau virtuvėje ir negalėjau patikėti. Mano sūnus. Mano vaikas. Už kurį paskyriau visą savo gyvenimą.
„O aš?“ — paklausiau aš.
„Tau pavyks. Tu esi stipri“, — atsakė jis ir išėjo padėti tėvui susirinkti daiktus.
Skyrybos buvo greitos. Butas liko man — vienintelis dalykas, kurį vyras paliko be kovos. Visa kita pasiėmė. Sūnus persikraustė pas tėvą „kad padėtų sunkmečiu“.
Aš likau viena. Penkiasdešimt dvejų metų. Be vyro. Be sūnaus. Tuščiame bute ir su sudaužyta širdimi.
Pirmi mėnesiai buvo pragaras. Aš verkiau, negalėjau normaliai dirbti, netekau svorio. Tada kažkas persijungė. Supratau: jie mane išdavė. Abu. Ir aš jiems nieko neskolinga.
Pradėjau gyventi dėl savęs. Užsirašiau į jogą, pradėjau lankyti teatrus, susitikti su draugėmis. Aplankiau Europą — pirmą kartą gyvenime viena, be vyro. Tai buvo neįtikėtina.
Praėjus metams meilužė pagimdė. Sūnus atsiuntė nuotrauką: „Mama, aš turiu brolį!“ Aš net neatidariau. Ištryniau iš karto.
Jis kartais skambindavo. Pasakodavo, kokia laiminga nauja tėvo šeima. Kaip jis padeda su mažyliu. Aš klausydavau tylėdama ir galvodavau: kur gi tu buvai, kai tavo motina naktimis verkdavo iš vienatvės?
Praėjo pusmetis po vaiko gimimo. Sūnus nustojo skambinti. Aš nekreipiau dėmesio — man tapo lengviau be jo pasakojimų apie tėvo „laimę“.
Praėjus mėnesiui paskambino buvęs vyras. Pirmą kartą per pusantrų metų.
„Reikia pasikalbėti“, — balsas drebėjo.
„Nėra apie ką“, — pradėjau dėti ragelį.
„Palauk! Tai svarbu. Apie vaiką“.
Aš klausiau. Jis kalbėjo sutrikęs, nervingai. Vaikui diagnozuota sunki cerebrinio paralyžiaus forma. Reikia nuolatinės priežiūros, reabilitacijos, gydymo. Jauna žmona neatlaikė. Pasakė: „Aš to nesirašiau“ — ir išėjo. Vaiką paliko jam.
„Aš nesusitvarkau“, — sakė jis. „Darbas, ligoninė, aš pats susirgau nuo streso. Sūnus atsisako padėti — sako, kad jis turi savo gyvenimą, jis neprivalo“.
Ironija smogė į veidą. Tas pats sūnus, kuris kalbėjo apie „naują šeimą“ ir „palaikymą“.
„Ir ko tu nori?“ — paklausiau šaltai.
„Padėk. Prašau. Tu juk gera. Visada mylėjai vaikus“.
Aš nusijuokiau. Pirmą kartą per šiuos metus — nuoširdžiai nusijuokiau.
„Aš gera? Aš myliu vaikus? Įdomu. Kai palikai mane dėl nėščios meilužės, apie tai ką galvojai? Kai sūnus man sakė, kad aš tau nereikalinga — apie tai ką galvojai?“
„Tai buvo klaida…“
„Taip, buvo. Tavo klaida. Ir jo. Bet ne mano. Aš savo gyvenimą paskyriau jums. Trisdešimt metų tau. Dvidešimt aštuonerius metus jam. O ką gavau? Išdavystę“.
„Bet ten vaikas! Jis nekaltas!“
„Tai tavo vaikas. Iš tavo jaunos meilės. Jūs norėjote naujos šeimos — štai ji. Tvarkykis“.
Aš padėjau ragelį. Rankos drebėjo, bet viduje buvo šalta ramybė.
Po valandos paskambino sūnus. Verkė į ragelį: „Mama, na padėk tėvui! Jis nesusitvarko! Ten mažas vaikas!“
„O kur buvai, kai tavo motina nesusitvarkydavo su vienatve? Kai aš verkdavau naktimis? Tu buvai šalia tėčio, padėdamas jam kurti naują šeimą“.
„Bet aš maniau…“
„Maniai, kad aš amžinai lauksiu? Atleisiu? Toleruosiu? Ne. Aš daugiau niekam nieko neskolinga. Tėtis turės naują gyvenimą. Tu turi savo gyvenimą. O aš dabar turiu savo gyvenimą. Ir jame nėra vietos tiems, kurie išdavė“.
Jie skambino dar kelis kartus. Paskui nustojo. Iš bendrų pažįstamų girdėjau: vyras pasamdė slapta priežiūrą vaikui, pardavė automobilį, skolinosi pinigų. Sūnus kartais atvažiuoja, bet retai. Jauna žmona ištekėjo už kito.
O aš? Aš gyvenu. Šešiasdešimt trejų metų turiu daugiau planų nei turėjau trisdešimties. Kelionės, pomėgiai, draugai. Išmokau būti laiminga viena.
Kartais galvoju: ar padariau teisingai? Gal reikėjo padėti? Juk ten vaikas, nekaltas. Bet tada prisimenu sūnaus žodžius: „Tau jis nebėra reikalingas“. Ir suprantu: aš nesu griežta. Tiesiog daugiau neleidžiu savęs išnaudoti.
Taigi kyla klausimas: ar aš bloga motina ir buvusi žmona? Ar tiesiog pasirinkau save po trisdešimties metų gyvenimo dėl kitų? Ar turėjau gelbėti tuos, kurie mane išdavė, vien dėl to, kad „taip teisingai“?
