Aš esu tėvas. Mano sūnui trisdešimt šešeri. Mes visada palaikėme ryšį — ne kasdien, bet bent kartą per savaitę tikrai. Jis pats skambindavo dažniau nei aš. Pasakodavo apie darbą, apie gyvenimą. Kartais atvažiuodavo. Normalūs santykiai, be nieko nereikalingo.
Prieš tris mėnesius skambučiai liovėsi.
Iš pradžių nesijaudinau. Savaitė tylos — taip nutinka visiems. Parašiau — kaip laikaisi. Jis trumpai atsakė — viskas gerai, tėti, užsiėmęs. Atsakiau — gerai, neskubėk.
Praėjo dar viena savaitė. Paskui dar viena.
Skambinau jam — jis atsiliepdavo kas antrą kartą. Pokalbiai buvo trumpi — minutė, dvi. Viskas gerai, daug darbo, pavargstu. Aš klausydavausi ir paleisdavau. Sakydavau sau — suaugęs žmogus, jo paties gyvenimas, nereikia kištis.
Aštuntą savaitę žmona pasakė — važiuok. Kažkas ne taip. Aš jaučiu.
Moterys tokius dalykus jaučia geriau už mus.
Paskambinau sūnui — pasakiau, kad kitą savaitę būsiu jo mieste darbo reikalais, užsuksiu. Jis pasakė — gerai, tėti. Balsas buvo keistas — neapsidžiaugė, nenusiminė. Tiesiog — gerai, tėti.
Atvykau penktadienio vakarą. Užlipau į jo aukštą, paskambinau į duris.
Duris atidarė vyras.
Maždaug keturiasdešimties. Nepažįstamas. Žiūrėjo į mane klausiamai.
Aš pasakiau — laba diena. Man reikia mano sūnaus.
Vyras pasakė — jis čia gyvena. Prašom užeiti.
Įėjau.
Butas buvo tas pats — anksčiau čia esu buvęs. Tačiau viskas jame buvo kitaip. Svetimi daiktai lentynose. Kitokie baldai svetainėje. Kitoks kvapas.
Iš virtuvės išėjo sūnus.
Pamatė mane. Sustojo.
Žiūrėjau į jį. Jis buvo sulysęs — akivaizdžiai. Atrodė pavargęs. Ne blogai, bet pavargęs.
Nepažįstamas vyras tyliai nuėjo į kitą kambarį.
Mes likome dviese koridoriuje.
Aš paklausiau — kas jis toks.
Sūnus žiūrėjo į mane. Kelias sekundes tylėjo.
Paskui pasakė — tėti, užeik. Pasikalbėsime.
Nuėjome į virtuvę. Atsisėdome. Jis įpylė vandens, pastatė prieš mane. Pats negėrė — tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo į stalą.
Paskui pakėlė akis.
Pasakė — tėti, jau seniai norėjau tau pasakyti. Tiesiog nežinojau kaip.
Aš laukiau.
Jis pasakė — čia Markas. Mes kartu jau dvejus metus. Aš gyvenu su juo.
Sėdėjau priešais sūnų. Už lango temo. Iš gretimo kambario nesigirdėjo nė garso.
Dvejus metus. Jis su tuo gyveno dvejus metus. Skambindavo man kartą per savaitę, pasakodavo apie darbą, apie gyvenimą. Dvejus metus nieko nesakė.
Aš paklausiau — kodėl nepasakei anksčiau.
Jis pasakė — bijojau. Nežinojau, kaip sureaguosi. Mama žino — pasakiau jai prieš pusmetį. Ji paprašė laiko. Aš laukiau.
Mama žino jau pusę metų. Aš nežinojau nieko.
Atsistojau. Nuėjau į svetainę. Pastovėjau prie lango.
Paskui grįžau. Vėl atsisėdau.
Paklausiau vieno — ar jis laimingas.
Sūnus žiūrėjo į mane. Paskui tyliai pasakė — taip, tėti. Laimingas.
Aš linktelėjau.
Pasakiau — tada pakviesk jį. Susipažinkime kaip reikia.
Sūnus atsistojo. Išėjo. Po minutės grįžo su Marku.
Mes paspaudėme rankas. Paklausiau — seniai pažįstami. Markas pasakė — trejus metus. Paklausiau — kuo jis užsiima. Jis papasakojo.
Mes trise sėdėjome prie virtuvės stalo ir kalbėjomės. Ne apie svarbiausia — apie paprastus dalykus. Apie darbą, apie miestą, apie orą. Tiesiog sėdėjome ir kalbėjomės.
Vėlai vakare atsistojau — reikėjo važiuoti į viešbutį. Sūnus išėjo manęs palydėti į laiptinę.
Apsikabinau jį. Tvirtai — taip, kaip apkabindavau, kai jis buvo mažas.
Pasakiau tik viena — daugiau netylėk tris mėnesius.
Jis prisiglaudė kakta prie mano peties. Nieko nepasakė.
Žmonai paskambinau iš automobilio. Ji atsiliepė iš karto — laukė. Viską jai papasakojau. Ji patylėjo. Paskui pasakė — džiaugiuosi, kad nuvažiavai.
Aš irgi džiaugiuosi.
Praėjo trys mėnesiai po tos kelionės. Sūnus vėl skambina — kartą per savaitę, kaip anksčiau. Kartais dažniau. Kartais ragelį pakelia Markas, pasako kelis žodžius ir perduoda jam.
Žmona dar pratinas. Bet ji stengiasi — aš matau.
Aš nežinau, ar tą vakarą viskas buvo teisinga. Bet žinau, kad kai pasakiau — pakviesk jį, susipažinkime kaip reikia — sūnus pažiūrėjo į mane taip, kaip nebuvo žiūrėjęs jau labai seniai.
Tą žvilgsnį aš įsiminiau.
Pasakykite atvirai — ar pasielgiau teisingai, kad tą vakarą nepradėjau uždavinėti nereikalingų klausimų, ar tėvas turi teisę žinoti daugiau?
