Ne problema, o tikras sielvartas, tiesiog plyšta širdis. Turiu vieną sūnų. Vedė prieš 10 metų. Dabar jam 40, žmonai 42. Moteris nebloga, bet nelaimei, nevaisinga.
Vaiko jie visada norėjo, gydėsi, vaikščiojo po bažnyčias ir pas bobutes-gyduoles. Tačiau po dviejų
negimdinių nėštumų pastoti pati tikrai negalės, taip pasakė gydytojai, IVF irgi nepavyko ir jie susimąstė apie įvaikinimą.
Aš buvau devintam danguj iš laimės. Visada svajojau padaryti gerą darbą, įsivaikinti vaiką iš vaikų namų, bet jei ne aš, tai nors sūnus.
Jie ilgai siekė įvaikinimo ir galiausiai tapo berniuko Vainiaus tėvais. Vaikui tuo metu nebuvo nė dviejų metų – puikiausias laikas, vaikšto, kalba, atranda pasaulį. Berniukas aktyvus ir nenustygstantis vietoje, bet aš visada stengiausi būti šalia ir padėti, kuo galiu.
Jie norėjo visiško mažylio, bet, kaip supratau, jiems ir taip pasisekė, todėl kad sveikiems tokio amžiaus vaikams didžiulė eilė. Su laiku ėmiau pastebėti, kad marti ėmė pavargti nuo bendravimo su vaiku, nesivaldyti ir kelti balsą. Paskui ėmė pliaukšėti per užpakalį, statyti į kampą ir baudė vis dažniau ir dažniau.
Kai užstodavau vaiką, atsikalbinėdavo, nors anksčiau sau to neleisdavo. Paskui sūnus prisipažino, kad ji labai pavargo nuo motinystės, jai darbe ir taip nervų užtenka, kad jie visiškai ne taip visa tai įsivaizdavo ir kad „jeigu būtų mūsų, tada taip“…
Ir štai šis „jeigu būtų mūsų“ išsprūsdavo iš jo lūpų vis dažniau. Tačiau aš kažkaip nesureikšminau.
O dabar sužinau, kad jie nori grąžinti vaiką atgal į vaikų namus. Jis jiems kas, žaislas – pažaidei ir išmetei? Jis juk jau viską supranta, be to, auga labai protingas.
Kaip tik sūnaus neįkalbinėjau. Siūliau pasiimti pas save, pati prižiūrėsiu. Ne, sako, mums sunku, paskubėjome, neapskaičiavome savo jėgų, o tu juolab nesusidorosi, tau insultas buvo. Susibarėme su jais, net stogas kilnojosi.
Priversti negaliu ir kaip išsiskirti su anūku, niekaip neįsivaizduoju. Įsivaikinčiau jį ir pati, bet jau pensijoje, vyro nėra. Faktiškai įstatymas nedraudžia, bet bijau, pati nepatempsiu…
