Jau 10 metų gyvenu viena. Vyro nebėra, o vaikams, sūnui ir dukrai, aš nerūpiu. Jie jau turi savo šeimas. Mano pensija maža. Jos nepakanka nei maistui, nei vaistams, nei komunaliniams.
Nė pagalvoti negalėjau, kad atsidursiu tokioje žeminančioje būklėje išėjusi į pensiją. Iš pradžių išleidau visas santaupas, kad nelikčiau be elektros ar karšto vandens.
Tačiau pinigų turėjau ne tiek daug, taigi, jau po metų pensijos aš ėmiau ne gyventi, o tiesiog išgyventi. Jau ir nepamenu, kada valgiau ką nors, išskyrus grikius ar juodą duoną. Esmė tame, kad mano vaikai puikiai žino, kokia mano pensija ir kokios mėnesinės išlaidos.
Tačiau kokia nauda iš to, kad žino? Aš kartą pamyniau išdidumą ir paprašiau vaikų po lygiai sumokėti už mano vaistus, tačiau dukra sako, kad jai pačiai reikia pagalbos, o sūnus tarė, esą, kam tau tie vaistai, tu puikiai gali gyventi ir be jų.
Nemaloniausia tai, kad mano vaikai dukart metuose poilsiauja su šeimomis užsienyje, kaskart perka vaikams naujausios kartos prietaisus, o man sako, kad jie patys neturi pinigų.
Štai mes su sese, kai ištekėjome ir išėjome iš tėvų namų, vis tiek kas mėnesį siųsdavome tėvams pinigų, o dažnai sumokėdavome ir komunalinius. Mus taip išauklėjo.
Niekas mūsų to neprašė. Mes pačios norėjome padėti savo senukams, juk jie mums paaukojo visą savo jaunystę… O dabar mano vaikai su manimi elgiasi taip… aš net nežinau…
Neseniai paprašiau dukros laikinai pasiimti mane pas save. Jų namas didelis, vietos atsirastų. O aš galėčiau išnuomoti butą ir susitaupyti pinigų ateičiai.
Dukra ėmė šaukti ant manęs, esą, aš galvoju tik apie save, o apie jos šeimą ir jų komfortą nė nesusimąstau. Na, kuo aš nusipelniau tokio elgesio? Kuo?
