Mano vaikai jau suaugę, sūnus ir dukra turi savo šeimas. Kol vyras buvo gyvas, mes stengėmės padėti jiems kaip tik galėjome. Suteikėme išsilavinimą, nupirkome jiems po butą, sėdėjome su anūkais.
O dabar likau viena, vyras iškeliavo anapus kiek daugiau nei prieš penkerius metus.
Gaunu nedidelę pensiją, kurios net nepakanka pirmos būtinybės prekėms, o jei dar pirkti medikamentus, tai išvis teks mėnesį krimsti sausą duoną.
Vaikai visa tai žino, tačiau jie nė karto nesiteikė padėti senai motinai. Kartą aš užsiminiau, kad būtų neblogai, jei jie padėtų bent jau susimokėti komunalinius.
Sūnus apsimetė, kad nesuprato užuominos, o dukra pareiškė, kad jai reikia apmokėti savo sąskaitas.
Tačiau jie po kelis kartus metuose poilsiauja brangiai kainuojančiuose kurortuose. Be to, važinėja automobiliais, kurie irgi reikalauja pinigų aptarnavimui. Tačiau viešasis transportas ne jiems, jiems svarbu važiuoti į darbą patogiai.
Dukra negali ištempti nė mėnesio, neatnaujinusi garderobo. Anūkei jie su vyru duoda kišenpinigius, didesnius nei mano pensija. Apie sūnų išvis nenoriu kalbėti, jis po žmonos padu.
Net jei norėtų padėti, marti neleistų.
Darosi labai apmaudu, kai kaimynė pasakoja, kad jos vaikai padeda jai materialiai, kiekvieną savaitę užkrauna šaldytuvą produktais ir net apmoka poilsį sanatorijoje. Mes su vyru irgi padėjome vaikams visą gyvenimą kaip ir ji, tik va koks dėkingumas senatvėje.
Labai sunku suvokti, kad aš užauginau tokius nedėkingus vaikus…
