Aš štai kažkada labai užjaučiau Andželiną: kokia nelaimė būti ištekėjusiai už Bredo Pito! Baisiausia, kad tai iškart nužudo svajonę. Galima buvo jam rašyti laiškus, svajoti apie jį, verkti į pagalvę, įsivaizduoti erotinę fantaziją, pavydėti tai bjauriai Andželinai galiausiai! O čia tik šast – ir jis knarkia šalimais.
Taip, knarkia, knarkia! Ir išmėto kojines po namus. Nervina rytais perdėtu gyvenimo džiaugsmu, vakarais – entuziazmo nebuvimu. Ne, entuziazmo nebuvimu jis erzina nuolatos. Bet vakare, kai tu rašai vaikui rašinį, maišydama tuo pačiu barščius, jis tiesiog neįmanomas su savo nepajudinama poza. Na ir, žinoma, „jis vaikšto po butą vienom trumpikėm, ir kaso ten sau…O kaso jis visą laiką!“ ir skustis jam tingisi, ir mėgstamuose treninguose keliai išsitampė. O jums vaikai, vasarnamis, namas ir sala. Ir tau nuo jo bloga. O jis ne Vasia Pupkinas. Jis Bredas Pitas. Tai bent šikna.
Marta Vetrenaja
Bonusas
