Mano vardas Aldona. Šiemet man suėjo septyniasdešimt.
Skaičius gražus, apvalus. Bet širdy – tuščia.
Net tortas, kurį iškepė marti, atrodė be skonio.
Gal todėl, kad man nebesinori… nei saldumynų, nei dėmesio.
Visą gyvenimą maniau, kad senatvė – tai vienatvė.
Kai niekas nebelanko, telefonas tyli, o savaitgaliai – kaip kopūsto lapai: tylūs ir šalti.
Bet dabar žinau:
tikroji vienatvė – tai būti tarp savų ir jaustis svetima.
Mano vyras Antanas mirė prieš dešimt metų.
Kartu pragyvenom beveik keturis dešimtmečius.
Buvo rimtas, tylus, bet man užteko vieno jo žvilgsnio, kad pasijusčiau saugi.
Po jo mirties likau su vaikais – Mindaugu ir Rasa.
Maniau, kad jie bus mano uola.
Aš jiems atidaviau viską – laiką, jėgas, naktis prie karščiuojančių kaktų.
Niekada nesiskundžiau. Nes man tai buvo ne pareiga, o meilė.
Galvojau, kad meilė sugrįžta.
Tačiau laikui bėgant jie vis rečiau pasirodydavo.
– Mama, šį savaitgalį labai užimti.
– Paskambinsim kitą kartą.
Ir aš laukdavau. Vis laukdavau.
Kol vieną dieną Mindaugas pasiūlė:
– Mama, važiuok pas mus gyventi. Bus ramiau, nebus viena.
Aš sutikau. Išdalinau daiktus, atsisveikinau su savo buteliu, užrakinau duris.
Persikėliau į jų namus.
Iš pradžių viskas atrodė gražu.
Anūkė glaudėsi, marti pakviesdavo išgerti arbatos.
Bet labai greitai pasikeitė tonas.
– Mama, nedėk šitų rankšluosčių čia.
– Geriau būk savo kambary, ateis svečiai.
– Kodėl įsijungei televizorių tokiu garsu?
Pamažu pradėjau jaustis kaip daiktas.
Tarsi esu, bet visiems trukdau.
Vieną vakarą išgirdau marti kalbant telefonu:
– Ji sėdi tyliai, nieko nesako. Kaip paveikslas ant sienos.
Tą naktį ilgai žiūrėjau į lubas.
Ir suvokiau: esu tarp žmonių, bet viena kaip niekad.
Po mėnesio išėjau.
Pasakiau, kad draugė kaime pasiūlė kampelį.
Mindaugas tik palinksėjo:
– Gal ir gerai, mama. Tau bus ramiau.
Dabar gyvenu mažame bute Ukmergėje.
Gaminu, skaitau, girdžiu paukščius už lango.
Niekas nešūkauja, nereikalauja, nežiūri kaip į naštą.
Man 70. Nebelaukiu nieko.
Tiesiog noriu būti – žmogumi.
Ne šešėliu. Ne nepatogumu.
Dabar žinau:
tylus butas nebaisus.
Baisu, kai sėdi prie šeimos stalo, o visi elgiasi taip, tarsi tavęs ten nėra.
Senatvė – tai ne raukšlės.
Senatvė – kai tavo meilė tampa nebereikalinga.
