Visada maniau, kad pirmoji meilė su laiku pamirštama. Kad gyvenimas, su savo rūpesčiais ir kasdienybe, ištrina prisiminimus. Bet tai netiesa. Yra meilės, kurias širdis saugo visą gyvenimą, net po dešimtmečių, kaip randą, kuris niekada neužgyja.
Man buvo septyniolika, kai sutikau Darių. Jis gyveno gretimame name, aukštas, liesas, visada su knyga ar sąsiuviniu po pažastimi. Jo akys buvo tokios šiltos, tokios gilios, kad man atrodė, jog jis mato mane kiaurai. Mes galėjome sėdėti kartu tylėdami valandų valandas, ir man tai buvo prasmingiau už bet kokius žodžius.
Vakarais vaikščiodavome palei Nemuną, klausydamiesi cikadų ir stebėdami, kaip leidžiasi saulė. Svajojome: jis norėjo tapti inžinieriumi ir pastatyti mums mažą namelį su sodu ir obelimis. Aš juokiausi ir sakiau, kad svajoju atidaryti kepyklėlę, kad jis kasryt ateitų nusipirkti dar šilto batono. Buvome naivūs, bet tikėjome, kad tereikia panorėti – ir viskas įmanoma.
Bet gyvenimas nusprendė kitaip. Mama kartojo: „Jis neturi ateities, jis tik tave sugadins.“ Aš buvau per jauna, pernelyg priklausoma. Neilgai trukus jo tėvai gavo darbą Vilniuje, ir šeima išsikraustė. Atsisveikinome Kauno stotyje – ašaros, apkabinimai, jo šnabždesys: „Rašysiu tau, tik lauk.“ Aš pažadėjau, nesuvokdama, kad tai bus mūsų paskutinis kartas.
Iš pradžių laiškai atkeliaudavo. Jis rašė apie studijas, apie mažą kambarėlį bendrabutyje, apie tai, kaip įsivaizduoja mus kartu. Aš jam atsakydavau su drebančia širdimi. Bet paskui – tyla. Mano laiškai jo nepasiekdavo. Vėliau sužinojau tiesą: mama juos slėpė arba suplėšydavo man matant. „Tai paikos svajonės, tu turi galvoti apie ateitį“, – sakydavo. Verkiau naktimis, bet neišdrįsau pasipriešinti. Taip mūsų keliai išsiskyrė.
Metai slinko. Ištekėjau už „tinkamo“ vyro, susilaukiau vaikų, dirbau. Gyvenau paprastą gyvenimą – su mažomis džiaugsmo akimirkomis ir dideliais rūpesčiais. Bet kartais susapnuodavau Dariaus veidą – jauną, besijuokiantį. Atsibusdavau su sunkumu krūtinėje, bet sakydavau sau: „Viskas praėjo.“
Po daugelio metų, kai mirė mama, tvarkydama jos daiktus radau dėžę. Joje gulėjo dešimtys pageltusių vokų – su jo raštu. Laiškai, kurių aš niekada nebuvau gavusi. Rankos drebėjo, kai vieną po kito juos plėšiau.
„Brangioji, žinau, kad tavo mama prieš, bet aš nepasiduosiu. Aš padarysiu viską dėl mūsų.“
„Radau darbą. Išsinuomojau mažą kambarėlį. Įsivaizduoju mus čia kartu.“
„Tu neatsakai, bet aš vis dar tikiu. Jei daugiau nesusitiksime, žinok: mylėjau tik tave.“
Ašaros ritosi be sustojimo. Man atrodė, kad man išplėšė širdį. Visus tuos metus jis laukė, tikėjo, o aš to nežinojau.
Bandžiau jį surasti. Sužinojau, kad jo nebėra. Jis mirė prieš keletą metų. Nebuvo sukūręs šeimos, neturėjo vaikų. Kaimynai pasakojo, kad jis dažnai sėdėdavo ant suolelio prie namų su knyga rankose ir sakydavo: „Kartą sutikau savo meilę. Man to užteko visam gyvenimui.“
Tie žodžiai mane sudaužė. Jis mane mylėjo iki galo. O aš? Aš gyvenau, bet niekada jo nepamiršau.
Kartais einu prie upės, kur vaikščiodavome jaunystėje. Užsimerkiu ir girdžiu jo balsą. Ir tada jaučiuosi vėl ta septyniolikmetė, kuri neišdrįso sekti paskui savo širdį. Dabar žinau: tikra meilė nemiršta. Ji išlieka manyje, kaip randas, kuris neužgyja.
Ir klausiu savęs… o jūs? Ar turėjote meilę, kurią gyvenimas iš jūsų atėmė, bet kurios niekada nepamiršote?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
