Man buvo penkiasdešimt, kai testas parodė dvi juosteles. Sėdėjau vonios kambaryje ir negalėjau tuo patikėti. Penkiasdešimt. Tokio amžiaus moterys tampa močiutėmis, o ne gimdo pirmagimius po naujos santuokos.
Su savo vyru buvome kartu trejus metus. Jam buvo keturiasdešimt dveji, tai buvo jo pirmoji santuoka, vaikų jis neturėjo. Pirmojoje santuokoje buvau dvidešimt trejus metus, pagimdžiau dukrą, po to išsiskyriau. Kai sutikau naują vyrą, net negalvojau apie vaikus – amžius jau nebe tas.
Tačiau gyvenimas nusprendė kitaip.
Aš pasakiau savo vyrui. Jis mane apkabino ir pasakė: „Tai stebuklas. Aš noriu to vaiko“. Mes abu norėjome.
Dukrai buvo dvidešimt penkeri. Ji gyveno atskirai, dirbo reklamos agentūroje, turėjo vaikiną. Pakviečiau ją vakarienės, kad praneščiau naujieną.
„Aš nėščia“, – pasakiau, kai sėdome prie stalo.
Ji sustingo su taure rankoje. Pažiūrėjo į mane, tada į vyrą, vėl į mane.
„Tai pokštas?“ – jos balsas buvo šaltas.
„Ne. Esu trečiame mėnesyje“.
Ji taip staigiai padėjo taurę, kad ji vos nesudužo.
„GIMDYTI PENKIASDEŠIMTIES?! Tu išprotėjai?!“, – ji šaukė. „Gėdini mūsų šeimą! Aš būsiu vyresnė už savo brolį ar sesę dvidešimt penkeriais metais! Tai nenormalu! Ką sakys mano draugai?! ‘Tavo mamai vaikas? Ji juk galėjo būti močiutė!’“
Aš bandžiau ją nuraminti, paaiškinti. Bet ji neklausė.
„Ar tu pagalvojai apie mane? Apie tai, kaip man su tuo gyventi? Aišku, ne! Tu galvojai tik apie save! Apie šitą…“ – ji parodė į mane, – „aplink šį beprotiškumą!“
Ji išėjo, garsiai trenkusi durimis. Verkiau visą vakarą.
Nėštumas buvo sunkus. Amžius priminė apie save – toksikozė, kraujospūdis, persileidimo grėsmė. Du kartus gulėjau ligoninėje. Dukra neskambino. Nė karto.
Rašiau jai: „Rytoj echoskopija, nori važiuoti kartu?“ Ji neatsakė. „Ruošiame vaikų kambarį, gal galėtum padėti išrinkti spalvą?“ Tylėjimas.
Vyras palaikė, bet man trūko dukros. Ji buvo mano vienintelė, mes buvome artimos. O dabar – tuštuma.
Kovo mėnesį pagimdžiau. Sūnų. Sunkūs gimdymai, bet jis buvo sveikas. Gražus, tamsių akių. Laikiau jį ant rankų ir verkiau iš laimės.
Dukra neatėjo į ligoninę.
Pirmieji mėnesiai buvo sunkūs – bemiegės naktys, diegliai, nuovargis. Penkiasdešimties tai sunkiau nei dvidešimt penkerių. Bet buvau laiminga. Vyras buvo šalia, padėjo, keldavosi naktimis.
Dukra nesirodė. Neskambino. Į mano pranešimus su sūnaus nuotraukomis neatsakė.
Praėjo metai. Tada antri. Stengiausi negalvoti apie ją, bet skausmas nedingo. Sūnus augo, darė pirmuosius žingsnius, sakė pirmuosius žodžius. O jo sesė to nematė.
Gimtadieniui išsiunčiau jai kvietimą. Ji neatėjo.
Trečiaisiais metais nustojau rašyti. Priėmiau, kad praradau dukrą.
Štai vieną vakarą – sūnui buvo dveji metai ir aštuoni mėnesiai – suskambo durų skambutis. Atidariau.
Dukra. Išbalusi, raudonomis akimis.
„Ar galiu užeiti?“ – jos balsas drebėjo.
Aš tyliai atsilaisvinau. Ji įėjo, atsisėdo ant sofos. Tylėjo minutę, tada pradėjo verkti.
„Aš nėščia“, – išspaudė per ašaras. „Ketvirtas mėnuo“.
Atsisėdau šalia. Norėjau apkabinti, bet nedrįsau.
„Aš atėjau pasakyti…“ – ji pažvelgė į grindis, – „atleisk man. Už viską. Už tai, kad nebuvau šalia. Už tai, kad šaukiau. Už tai, kad praleidau trejus tavo sūnaus gyvenimo metus. Mano brolio“.
Ašaros riedėjo skruostais.
„Tik dabar supratau. Kai sužinojau, kad esu nėščia. Kai pajutau, kaip jis juda. Tai… tai yra laimė. Kaip galėjai mane atleisti? Nėjau pas tave į ligoninę! Galvojau tik apie save! Apie tai, ką sakys žmonės! O ne apie tave! Ne apie tavo laimę!“
Ji raudo kaip vaikas. Aš apkabinau ją. Tvirtai.
„Buvau tokia egoistė“, – šnibždėjo ji. „Tokioji žiauri. Mama, atleisk man. Prašau“.
Mes sėdėjome, apsikabinusios, ir abi verkėme.
Sūnus išlindo iš kambario – pabudo nuo triukšmo. Išvydo nepažįstamą moterį.
„Tai tavo sesuo“, – pasakiau jam. „Ji nori tave pažinti“.
Dukra pažvelgė į jį – mažą, su išsitaršusiais plaukais, apsnūdusią. Nusišypsojo pro ašaras.
„Sveikas“, – švelniai tarė ji. „Aš tavo vyresnioji sesuo. Atsiprašau, kad taip ilgai neatėjau“.
Sūnus priėjo ir padavė jai savo mėgstamiausią žaislą – mašinėlę. Jis taip elgėsi, kai norėdavo susidraugauti.
Dukra paėmė mašinėlę, ir ašaros vėl pradėjo lietis.
Dabar praėjo metai. Dukra pagimdė mergaitę. Buvau ligoninėje, laikiau anūkę ant rankų. Keista – turiu dvejų metų sūnų ir trijų mėnesių anūkę.
Mūsų vaikai auga kartu. Mano sūnus ir jos dukra – dėdė ir dukterėčia, bet skiriasi tik dveji su puse metų. Žaidžia kartu, kaip brolis ir sesuo.
Dukra dažnai sako: „Atsiprašau, kad praradau tuos trejus metus. Buvau kvaila“. Aš atsakau: „Svarbiausia, kad grįžai“.
Bet kartais naktimis galvoju: ar teisingai pasielgiau, kad gimdžiau penkiasdešimties? Ar sukėlė skausmą dukrai savo sprendimu? Ar ji tiesiog nebuvo pasirengusi priimti, kad tėvai – taip pat žmonės su savo norais?
Va tik klausimas neduoda ramybės: ar turėjau teisę gimdyti vaiką penkiasdešimties, žinodama, kad suaugusi dukra bus prieš? Ar motinystė – tai asmeninis pasirinkimas, nepriklausantis nuo net ir artimųjų nuomonės? Ir kas buvo egoistas – aš, gimdžiusi tokiame amžiuje, ar ji, galvojusi tik apie tai, ką sakys žmonės?
