Tiesiog noriu su kuo nors pasidalinti, nes daugiau nėra su kuo – vaikai ir anūkai nežino visų detalių, o draugių, kuriomis galėčiau pasitikėti, kad neišplepės visiems, neturiu.
1989 metais, kai man buvo 22-eji, ištekėjau už, kaip man atrodė, tobulo vyro (jam tuo metu buvo 25-eri) – kartu daug išgyvenome, 90-aisiais auginome du vaikus, 2000-aisiais pradėjome gyventi stabiliau, negyvenome prabangiai, bet nereikėjo ir galvoti, kuo pamaitinti vaikus rytoj.
Dabar turime didelę šeimą: dvi dukros ištekėjusios, turi savo vaikus, jaunėlis dar ieško savo vienintelės, visi gyvena atskirai, o mes su vyru tiesiog gyvenome ir stengėmės džiaugtis gyvenimu.
Tačiau prieš kelis mėnesius vyrą tarsi kas būtų pakeitęs – jis pradėjo kandžiotis, greitai supykti ir elgtis visai kitaip nei įprastai. Pradėjau įsivaizduoti, kad jis turi meilužių, galvojau, gal jį apgavo sukčiai ir jis bijo prisipažinti, bet tiesa buvo dar skaudesnė.
Vyras padavė skyrybų prašymą. Jis pasakė, kad veltui vedė mane, visada mylėjo kitą moterį, tačiau ji susirado turtingą vyrą ir ištekėjo už jo, o mano vyras iš pykčio vedė mane.
Pirmuosius mūsų santuokos metus jie dar bendravo ir net turėjo intymių santykių. Vėliau jos vyras išsivežė ją į kitą šalį (mano vyras galvoja, kad tas vyras žinojo apie jų santykius ir dėl to išsivežė), o mes jau turėjome vaikų, todėl mano vyras nusprendė, kad taip bus geriau ir kad aš esu geresnė žmona nei ta moteris.
Bet neseniai jis sužinojo, kad ji mirė ir, jo žodžiais tariant, suprato, kad gyveno ne savo gyvenimą. Jis nori bent dabar pagyventi dėl savęs, todėl prašo skyrybų ir nori, kad parduotume mūsų trijų kambarių butą ir kiekvienam nusipirktume po atskirą.
Klausiau jo žodžių ir net nežinojau, kaip reaguoti. Jaučiausi laiminga visus šiuos metus, bet po šio prisipažinimo jaučiuosi tarsi mane būtų apipylę šaltu vandeniu, lyg visa mano laimė buvo netikra. Aš jį myliu, bet pati niekada nebuvau mylima (visada maniau, kad jo šaltumas yra būdo bruožas, o ne meilės trūkumas).
Norėčiau tai žinoti dar 90-aisiais, kai jau turėjome vaikų – gal dabar nebūtų taip skaudu.
Ar šis skausmas normalus po tokių ilgų santykių?
Žinau, kad čia yra daug vyresnių ir išmintingų moterų. Ką patartumėte? Aš nežinau, kaip visa tai priimti.
