Aš visada patikrinu telefoną prieš išeidama iš namų.
Šiandien — ne.
Jau tiesiau ranką prie striukės, kai suskambo telefonas.
Numeris buvo nepažįstamas.
— Ponia Aušra? — moters balsas, sudirgęs, tarsi ji būtų bėgusi. — Skambiname iš mokyklos. Jūsų sūnus šiandien nepasirodė pamokose.
— Kaip nepasirodė? Jis išėjo vos prieš dešimt minučių!
Tyla.
— Mes patikrinome — jo niekur nėra.
Po sekundės telefonas vėl suskambo.
Numeris buvo kitas.
Ir balsas kitame gale pasakė tai, ko niekada nepamiršiu:
— Jūsų sūnus su manimi. Jis saugus.
— Kas jūs? Kur jis? — beveik sušukau.
— Turite dvidešimt minučių. Senas namas, numeris dvylika.
Aš žinojau tą namą. Kadaise ten gyveno senukai, paskui jis stovėjo tuščias, langai užkalti, kiemas apaugęs dilgėlėmis. Paaugliai eidavo ten „išdrįsti“, suaugusieji vengdavo.
Išlėkiau į gatvę, beveik nejusdama šalčio.
Sniegas gurgždėjo po kojomis, kvėpavimas trūkinėjo, širdis daužėsi smilkiniuose. Pakeliui skambinau mamai, kaimynei, vyrui — niekas jo nematė.
Seno namo kiemas pasitiko mane tyla. Prie sienos stovėjo Mantas. Rankose — mūsų mažas kelioninis lagaminas. Jis šypsojosi, lyg tiesiog laukė manęs.
— Mama, viskas gerai, — tyliai pasakė jis. — Mes tik pasikalbėjome.
Iš šešėlio išėjo aukštas vyras tamsu paltu. Rankose jis laikė aplamdytą voką. Veidas… kažkur matytas.
— Kas jūs? — iškvėpiau.
Jis priėjo arčiau ir ištiesė voką. Viduje — nuotrauka: aš, besijuokianti prieš dvidešimt metų, ir jis — šalia, apkabinęs mane.
— Dainiau… — vardas išsprūdo savaime.
Jis linktelėjo.
— Nežinojau, kad turime sūnų. Sužinojau prieš mėnesį.
Galvoje šmėstelėjo vasara Prahoje, mūsų trumpa, pašėlusi meilė. Jo staigus išvykimas „dėl darbo“ ir tyla. Tada nusprendžiau, kad jis tiesiog dingo. Ir auginau sūnų viena.
— Kodėl manęs tada neieškojai? — mano balsas drebėjo.
— Ieškojau. Bet tavo tėvai pasakė, kad išvykai. Patikėjau. O paskui… vedžiau.
Mantas žiūrėjo tai į mane, tai į jį.
— Mama, tai mano tėtis?
Aš linktelėjau.
— Taip.
Dainius pažvelgė į sūnų su skausmu ir švelnumu.
— Neatėjau jo pasiimti, — tyliai pasakė jis. — Išvykstu ilgam. Tik norėjau, kad jis žinotų, jog esu. Kad turėtų veidą, o ne tuštumą.
Jis pastatė lagaminą prie mano kojų.
— Čia — viskas, ką jam kaupiau. Laiškai, kurių neišsiunčiau. Dovanos kiekvienam gimtadieniui.
Mantas tyliai paklausė:
— Tu juk sugrįši?
Dainius neatsakė. Tik stipriai apkabino jį ir nuėjo į pūgą, net neatsisukęs.
Aš likau stovėti su sūnumi ir lagaminu.
— Mama, jis geras? — paklausė Mantas.
Aš nurijau gumulą gerklėje.
— Jis… tavo tėtis.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
