Man 40 ir aš iki šiol netekėjusi ir be vaikų. Ir jaučiuosi rami be šios naštos. Lyg ir laikas jau susimąstyti apie vaikus, šeimyninę laimę, bet…
Nesuprantu, kodėl turiu griauti savo komfortišką gyvenimą dėl pasenusių stereotipų. Jei tekėti, tai tik už tinkamo. Dėl šios priežasties laukiu princo. Žinoma, giminaičiai jau siaubingai nusibodo su savo bandymais prakišti man kandidatą į princus.
Suprantu, kad nesu Holivudo modelis. Ir suprantu, kad kuo daugiau man metų, tuo mažiau šansų rasti puikųjį princą. Tačiau aš labai priekabus žmogus.
Negrynakraujis princas man nereikalingas. Ir nieko, jei dėl to liksiu viena. Manęs tai nebaugina. Man komfortiška vienai su savimi. O ir visai aš nevieniša.
Turiu daug klasiškų draugų, kurie nebando kuo greičiau manęs ištekinti ir nepakišinėja man geriausių kandidatų į vyrus.
Su tokiais draugais vargu ar liksiu viena senatvėje. Net jei pasirodys, kad visi nutolo ir vienintelis gyvas padaras, esantis šalia, bus katė, tai nieko baisaus.
Kates aš labai myliu. Jos žymiai nuoširdesnės už žmones. Be to, šiuolaikiniame pasaulyje susirasti lovos partnerį nėra labai sunku. Todėl likti senmerge man tikrai negresia.
Kodėl niekas nesusimąsto apie tai, kodėl būtina ištekėti iki tam tikro amžiaus? Gerai dar, jei santuoka iš išskaičiavimo. Susėdo, blaiviai įvertino visus už ir prieš, priėmė bendrą sprendimą ir susirašė.
Meilė vienas kitam nebūtina. Nors neretai nutinka, kad su laiku įsiplieskia jausmai ir santuokos tampa labai tvirtos. Bet juk daugelis sukuria šeimas tik dėl varnelės.
Štai visi sako metas, reiškia metas. Negalima išsiskirti iš bendros masės, kitaip apkalbės. Iškart nuspręs, kad su tavim kažkas ne taip. Ir kad to išvengtų, skuba įteisinti santykius, iki galo nesupratę, ar tai tas žmogus, su kuriuo galima pragyventi visą gyvenimą, ar ne.
O aš manau, kad negalima palaužti savojo „aš“, kad būtum „kaip visi“.
Man norisi sukurti šeimą su tuo žmogumi, apie kurį galiu pasididžiuodama sakyti: „tai mano žmogus, mano princas“. Nuo tokio vyro ir vaikus ne gėda gimdyti. Esu įsitikinusi, kad elgiuosi teisingai.
Ir toliau būsiu nepriklausoma ir nekreipsiu dėmesio į aplinkinių nuomonę. Lauksiu savo princo, nors jo nė horizonte nematyti. Bet man ir be jo dabar gerai. Aš laiminga.
