Vaiko atėjimas visada buvo ypatingu įvykiu visai šeimai. Šiuolaikiniai tėčiai gali be kliūčių lankyti savo žmonas ir neseniai gimusius mažylius, o kartais net leisti visą laiką su jais ir nakvoti palatose.
Bet anksčiau gimdymo ir pogimdyminio atsistatymo metu sutuoktiniai išsiskirdavo, užtai po visų šių išbandymų naujai iškeptų tėvų laukdavo džiugus ir ilgai lauktas susitikimas.
Moteris iš gimdymo namų pasitikdavo ypač jausmingai, kaip tikras herojes. Praktiškai kiekvienai moteriai, dovanojusiai naują gyvybę, būtinai teikdavo gėles: kartais neišvaizdžią ir kuklią, tačiau su didele meile padovanotą puokštelę.
Tėčiams atiduodavo rėkiančius ar ramiai snaudžiančius ryšulėlius, o tėvai švelniai ir atsargiai imdavo juos į rankas, įdėmiai apžiūrinėdami savo naujagimes atžalas.
Automobilis anksčiau būdavo prabanga, todėl dažniausiai mama su mažyliu, tėtis ir kiti pasitinkantys giminaičiai keliaudavo namo pėsčiomis, net žiemos metu.
Kartais tėvai nešdavosi išrašant dovanotas dovanas: voneles, vystyklus, vaikiškus drabužius. Kai kurios motinos ir tėvai surengdavo palankynas su kukliomis užstalėmis patiems artimiausiems.
Foto matosi, kad į išrašymą žvelgdavo kaip į tikrą šventę, naujo žmogaus gimimo dieną. Mamos spindėdavo iš didelio džiaugsmo, pasimetę ir sparnus įgavę tėčiai negalėdavo nuslėpti emocijų.
Ir visų akys spindėdavo iš džiaugsmo. Tiesą sakant, šiandien irgi galima pamatyti nemažai ryškų išrašymų, bet anksčiau jie būdavo nors ir kuklūs, bet užtai nuoširdūs.
