Sunku susitaikyti su šiuo faktu, tačiau tai tiesa! Žiūriu vyro žvilgsniu, viengungio žvilgsniu: aplink labai daug moterų, „nesusitvarkiusių gyvenimo“.
Jaunystėje gavusios savo emocijų, susijusių su vyriškos lyties atstovais, porciją, jos lyg atšalo, atvėso ir nesiruošia keistis.
Gyvena savo komforto zonoje, susitelkusios ties vaikais, anūkais, darbu. Sudaro savotiškus 3-4 žmonių klubus.
Susirenka šeštadieniais į naminius pasisėdėjimus prie konjako taurelės, „bare prie namų“ švenčia gimtadienius, vaidindamos įsivaizduojamas linksmybes, dovanoja viena kitai dovanas per kovo 8. Štai toks liūdnas vaizdelis.
Jos nebando iš tikrųjų pakeisti savo likimo. Kai kas turi vedusį meilužį, kažkas smurkso pažinčių tinklapiuose. Tačiau jos taip bijo rimtų santykių, kad net kojos dreba.
Tai pakeis nusistovėjusį gyvenimą, apribos bendravimą su anūkais. O dar – atsakomybė ir nervai.
Nesinori įtampos. Juk vyras kaip didelis vaikas. O kai jam 50 ir daugiau, keisti savo charakterio ir įpročių jis nenori, negali.
Reiškia, tai reikės padaryti jo pakeleivei. Būdama vieniša, ji galėjo po darbo viską mesti ir tiesiog pailsėti. O su vyru gyvybiškai būtina derintis prie jo režimo (dienotvarkės, poilsio).
Kiek įtampos! Tai ir sėdi bobos virtuvėje, susibūrusios glaudžiu, miegančiu kolektyvu, ir apkalbinėja tuos, kurie turi asmeninį gyvenimą.
Aptarinėja, aptarinėja… o širdyje pavydi. Juk vyriškis – tai ne tik nervai ir darbas. Jis prisiims materialinio aprūpinimo rūpesčius, pašalins remonto problemas, nuveš ir parveš automobiliu. Pasakysiu paslaptį.
Normalūs vyrai netgi kartais atneša kavos į lovą, dovanoja gėles ir dovanas. O jūs, deja, to neturite, pačios taip pasirinkote. Ieškote internete princo, o ką jūs jam galėsite duoti?
Savo bendros egzistencijos sąlygas? Tačiau poroje du lygiateisiai žmonės. Čia ir baigiasi pasakaitė. Jums taip nereikia. Taip jums ir reikia!
