Sėdžiu šiandien salone manikiūrui. Įprasta diena, įprastas pokalbis su meistre: ji pasakoja apie vaikus, aš linkčioju, šypsausi, o pati galvoju apie reikalus. Mūsų stalas stovi tiesiai prie lango – viskas, kas vyksta lauke, matyti kaip ant delno. Mašinos važiuoja, žmonės skuba, nieko neįprasto.
Ir staiga pastebiu pažįstamą siluetą. Mano vyro automobilis. Širdis iškart suspaudė, nes šiuo metu jis paprastai būna darbe, o biuras yra kitame miesto gale. „Keista,” – pamaniau. Jis staigiai sustojo tiesiai prie salono durų. Jau norėjau nusišypsoti, pamoti jam ranka, bet kitą akimirką automobilio durys atsidarė… ir iš jos išlipo mergina. Jauna, ilgaplaukė, su trumpa suknele. Ji pataisė plaukų sruogą, apsidairė ir nuėjo tiesiai prie durų.
Sustingau. Rankos kabojo virš stalo, meistrė paklausė: „Ar viskas gerai?”, bet aš net neišgirdau. Galvoje skambėjo viena mintis: „Ką ji daro mano vyro automobilyje?”
Salono durys atsidarė ir ta mergina įėjo. Šypsena veide, užtikrinti žingsniai, telefonas rankoje. Atsisėdo prie kaimyninio staliuko, tarsi nieko ypatingo. Bet aš viską mačiau. Ji atvažiavo su juo. Su mano vyru.
Nežinojau, ką daryti. Prieiti? Apsimesti, kad nieko nepastebėjau? Ar laukti, kol ji išeis, ir pažiūrėti, kas ją pasiims atgal? Krūtinėje pulsavo pyktis, bet kartu ir baimė. Baimė išgirsti tiesą, kurios galbūt nesu pasiruošusi priimti.
Susirinkau mintis, paėmiau telefoną ir parašiau vyrui:
— „Kur tu esi?”
Atsakymas atėjo greitai:
— „Darbuose, daugybė reikalų”.
Žiūrėjau į ekraną ir jaučiau, kaip kraujas trenkiasi į smilkinius. Jis melavo. Dabar pat, nors aš savo akimis mačiau jo automobilį.
Apsimečiau, kad toliau einu procedūrą, bet krašteliu akies sekiau ją. Ji kalbėjosi su meistre, juokėsi, fotografavo nagus. Jauna, graži, nerūpestinga. Netrukus prisiminiau save prieš dvidešimt metų – tokią pat mergaitę.
Po valandos ji pakilo. Padėkojo meistrui, pataisė plaukus ir išėjo. Iki to laiko ir aš jau buvau laisva ir gurkšnojau meistrės pasiūlytą kavą.
Skuodžiau prie lango. Automobilis stovėjo ten pat. Už vairo – jis. Mano vyras. Ji atidarė duris, atsisėdo šalia ir jie išvažiavo.
Tuo momentu manyje viskas subyrėjo. Tai negalėjo būti atsitiktinumas. Ne kolegė, ne eismo partnerė. Jis jos laukė. Pirma atvežė ją, o paskui pasiėmė.
Išėjau į lauką ir ilgai stovėjau, kvėpuodama šaltą orą. Telefonas drebėjo rankoje – nežinojau, ar skambinti jam, ar tiesiai dabar kalbėtis, ar tylėti. Supratau: koks bebūtų atsakymas, kurį aš išgirsiu, gyvenimas jau nebebus toks pat.
Grįžau namo su tuštuma viduje. Nusirengiau batus, atsisėdau ant sofos ir žiūrėjau į vieną tašką. Gyvenome kartu tiek metų, gimėme, auginome vaikus, kalbėjome apie laimingą senatvę kartu… Ir štai dabar nežinau, kas jis man yra. Vyras? Melagis? Svetimas žmogus?
Vakare jis atėjo, kaip visada. Su dokumentais rankose, nuvargęs, pabučiavo mane į skruostą ir pasakė: „Sunkia diena.” Aš tylėjau. Viduje viskas kunkuliavo, bet aš neištariau nė žodžio. Tik žiūrėjau į jį ir galvojau: „O ką tu jai pasakei, kai vežei? Kad irgi turi sunkią dieną?”
Nuėjau miegoti anksčiau už jį. Užsimerkus klausiausi, kaip jis vaikšto po namus, kaip išeina į lauką rūkyti, kaip tikrina telefoną. Ir kiekvienas jo judesys skaudino mane.
Nežinau, kas bus rytoj. Nežinau, ar turėsiu drąsos paklausti tiesiai. Gal jis ras tūkstantį pasiteisinimų, gal – atsikirs. Bet aš jau mačiau. Savo akimis.
Ir štai galvoju: o jūs ar galėtumėte tylėti tokioje situacijoje, kad išsaugotumėte šeimą? Ar iš karto paklaustumėte, net rizikuodami viską prarasti?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
