Mes su seserimi visada buvome artimos. Ji trejais metais vyresnė, turi du vaikus — penkerių ir septynerių metų. Aš esu ištekėjusi jau ketverius metus, vaikų dar neturime. Abu su vyru dirbame, siekiame karjeros, taupome didesniam butui.
Penktadienio vakarą sesuo paskambino visiškai sujaudinta. Sakė, kad su vyru išgyvena krizę, jiems reikia kartu kur nors išvažiuoti savaitgaliui, bandyti atkurti santykius. Paprašė prižiūrėti vaikus. Žinoma, sutikau. Juk mes šeima, turime padėti.
Paskambinau vyrui, jis pasakė: „Jokių problemų, atvežk sūnėnus, pasivaikščiosime, į parką nueisime“. Mūsų santykiai geri, jis visada laikėsi draugiškai su sesers vaikais. Netgi geriau nei aš, atvirai pasakius. Jis su jais žaidė, žiūrėjo filmukus, apskritai puikiai bendravo.
Šeštadienio rytą sesuo atvežė vaikus. Atrodė keistai — ne kaip žmogus krizėje. Atvirkščiai, kažkokia… pakylėta netgi. Bet nesureikšminau to. Gal ji džiaugiasi, kad išvažiuos su vyru.
Savaitgalis praėjo puikiai. Vyras su vaikais parkelyje laiką leido, aš ruošiau maistą, vakarais visi kartu picą užsisakydavome. Normalus šeimos savaitgalis. Sekmadienio vakarą sesuo pasiėmė vaikus, padėkojo, sakė, kad jie viską aptarė ir, atrodo, sutvarkė santykius.
Po savaitės ji vėl paprašė. Tipo, jiems reikia įtvirtinti rezultatą, vėl išvažiuoti. Po to vėl. Paskui „tiesiog pavargo, leisk pailsėti“. Per mėnesį prižiūrėjome vaikus maždaug penkiskart. Aš jau pradėjau pavargti — darbas, namai, svetimi vaikai per savaitgalius. Bet juk sesuo, kaip atsisakyti?
Beje, vyras neprieštaravo. Netgi pernelyg noriai sutikdavo. Galvojau, kad jis tiesiog geras, myli vaikus.
Visa tai atsiskleidė atsitiktinai. Sesers draugė parašė man privačia žinute: „Klausyk, o ar žinai, kur tavo sesuo leidžia savaitgalius?“ Nesuvokiau klausimo. „Juk ji ne su vyru važinėja. Ji su meilužiu į SPA viešbutį važiuoja. Visi tai žino, galvojau, kad ir tu“.
Iš pradžių negalėjau patikėti. Paskambinau seseriai. Ji tylėjo dešimt sekundžių, paskui pasakė: „Na taip, atsiprašau. Tiesiog… Reikėjo laiko sau“. Paklausiau: „O tavo vyras žino?“ Ji: „Ne tavo reikalas“.
Buvau šokiruota, bet paskui buvo dar blogiau. Vakare sėdau kalbėtis su vyru. Papasakojau, ką sužinojau apie seserį. Jis klausė ir išbalėjo. Tada tarė: „Turime pasikalbėti“.
Pasirodo, sesuo visą šį laiką rašė jam. Pradėjo nuo padėkų už pagalbą su vaikais. Paskui komplimentai: koks jis rūpestingas, kaip gerai su vaikais elgiasi, ne taip kaip jos vyras. Paskui nuotraukos su apatiniais „neteisingai nusiuntė“. Vėliau tiesiai šviesiai: „Žinai, tu man visada patikai“.
Jis parodė susirašinėjimą. Skaičiau ir negalėjau patikėti savo akimis. Mano sesuo. Kuri mane naudojo, kad prieartėtų prie mano vyro. Kuri man pateikdavo savo vaikus, kad turėtų laiko suvilioti mano vyrą.
„Kodėl man nepasakei?“ — paklausiau. Jis: „Galvojau, jog ji tiesiog kvailina. Kad tai praeis. Nenorėjau jūsų susipykti. Visada pajuokaudavau, ignoruodavau. Bet ji nesustojo“.
Paskambinau seseriai. Šaukiau taip, kad kaimynai barbeno. Ji iš pradžių neigė, paskui įžūliai tapo: „Na ir kas? Mačiau, kaip jis į mane žiūrėjo. Jis norėjo, tik bailiai pasielgė“. Aš: „Jis man viską parodė! Visas tavo žinutes!“ Ji patylėjo ir mestelėjo: „Reiškia, jis ne toks jau ir ištikimas, jei neištrynė“.
Mes nebesikalbame jau tris mėnesius. Tėvai bando mus sutaikyti, sako „juk jūs esate seserys“. Mama netgi tarė: „Na, gi nieko nenutiko iš tiesų, ką tu čia išdidini?“ Bet kaip galėčiau atleisti? Ji mane išdavė. Ji bandė pavogti mano vyrą. Ji man savo vaikus kaip skydą pateikė.
Vyras prisaikdina, kad nieko nebuvo, kad jis visada tai sustabdė. Aš tikiu. Susirašinėjimas tai patvirtina — jis tikrai laikėsi atstumo. Bet nuosėda liko. Kaskart, kai matau jį su kieno nors vaikais, prisimenu tuos savaitgalius. Ir galvoju: o gal jis tikrai kitaip į ją žiūrėjo?
Sunkiausia tai, kad sesers vaikai nesupranta, kodėl teta nebekviečia jų pas save. Sūnėnai rašo, skambina. O aš nežinau, ką jiems atsakyti. Jie juk nekalti.
Štai ir sėdžiu su visu šituo. Šeima sugriauta. Sesers daugiau nėra. Tėvai pyksta, kad „neatleidžiu“. O aš tiesiog nežinau, kaip toliau su tuo gyventi.
Sakykite, ar aš neteisi? Reikėjo atleisti ir apsimesti, kad nieko nebuvo? Ar aš teisingai pasielgiau, nutraukdama santykius? Ir svarbiausia — kaip man dabar elgtis su sūnėnais, kurie nekalti, bet kurių negaliu pamatyti, neprisimindama visos šitos istorijos?
