Atsitiktinai radau kvitą. Tvarkiau senus dokumentus spintoje, ruošiausi mokesčių patikrai. Tarp komunalinių sąskaitų buvo banko pervedimas — 500 eurų į nepažįstamą telefono numerį. Data — prieš septynerius metus.
Iš pradžių pagalvojau, kad tai klaida. Gal pervedimas giminaičiams, kurių nepažįstu? Bet kažkas privertė mane patikrinti toliau. Atlikau išrašus už pastaruosius metus — ir aptikau, kad pervedimai vyksta reguliariai. Kiekvieną mėnesį. Lygiai 500 eurų. Septynerius metus iš eilės.
Širdis pradėjo plakti greičiau. Suvedžiau gavėjo numerį. Atsiliepė vyriškas balsas — senyvas, pavargęs. Prisistačiau ir paklausiau, kas jis toks. Jis tylėjo kelias akimirkas, paskui tyliai pasakė: “Aš esu berniuko globėjas. Maniau, kad jūs žinote.”
Aš nieko nežinojau.
Jis papasakojo. Pasirodo, mano vyras turi sūnų nuo ryšio, kuris įvyko metais prieš mūsų vestuves. Tos moters jau nėra gyvos — ji mirė gimdydama. Berniuką priėmė į šeimą jos tolimi giminaičiai, nes vyras tada buvo per jaunas ir nepasiruošęs auginti vaiko vienas.
Bet jis žinojo. Visada žinojo apie to berniuko egzistavimą. Ir tylėjo. Septyniolika metų tylėjo.
Padėjau telefoną ir tiesiog sėdėjau. Negalėjau judėti, negalėjau mąstyti. Galvoje sukosi klausimai: kaip jis galėjo tai slėpti? Kodėl nesakė, kai susituokėme? Kai gimė mūsų vaikai? Kai kūrėme planus ateičiai?
Kiekvieną mėnesį jis pervedė pinigus. Vadinasi, galvojo apie jį. Rūpinosi. O man nesakė nė žodžio.
Kai vyras grįžo iš darbo, aš tyliai padėjau priešais jį kvito kopiją. Jis pažiūrėjo — ir jo veidas pasikeitė. Išbalo, nuleido akis. Ilgai tylėjo.
Paskui pradėjo aiškinti. Sakė, kad tai buvo prieš mane, kad nenorėjo užkrauti man svetimų problemų. Kad bijojo, kaip aš sureaguosiu. Kad norėjo pasakyti tūkstantį kartų, bet nerado žodžių. Kad tiesiog pervedė pinigus, kad berniukui nieko netrūktų, ir manė, kad taip teisinga.
Klausiau ir jaučiau, kaip viduje viskas apsiverčia. Tai ne tik melas. Tai septyniolika metų paslapčių. Septyniolika metų jis pabudęs šalia manęs, augino mūsų vaikus — ir žinojo, kad kažkur yra dar vienas vaikas, apie kurį aš neturiu nė menkiausio įtarimo.
Paklausiau: “Mūsų vaikai žino?”
Jis papurtė galvą.
“Vadinasi, aš paskutinė, kas sužinojo?”
Jis neatsakė.
Po savaitės tas globėjas paskambino dar kartą. Pasakė, kad berniukui dabar septyniolika, jis baigia mokyklą ir nori susipažinti su tėvu. Paklausė, ar tai įmanoma.
Perdaviau ragelį vyrui. Klausiau, kaip jis kalba tyliai, atsargiai. Susitaria dėl susitikimo. Po pokalbio jis pažiūrėjo į mane su viltimi ir baime: “Tu eisi su manimi?”
Nežinojau, ką atsakyti.
Iš vienos pusės — tai vaikas. Jis niekuo nekaltas. Jis tiesiog nori pažinti savo tėvą. Iš kitos — mūsų vaikai. Kaip jiems pasakyti, kad jie turi brolį, apie kurį tėtis tylėjo visą gyvenimą? Kaip paaiškinti, kad šeima, kurią kūrėme, pasirodo esanti nevisiška mozaika?
Vyras bandė teisintis. Sakė, kad tai praeitis, kad jis man ir mūsų vaikams myli, kad tas berniukas — tiesiog jaunystės klaida, už kurią jis mokėjo pinigais, bet negalėjo įsileisti į gyvenimą.
Bet aš galvojau ne apie jį. Galvojau apie paauglį, kuris septyniolika metų augo be tėvo. Kuris žinojo, kad tėvas yra, kad jis kažkur netoliese, kad pervedinėjo pinigus — bet neatvažiuodavo, neskambindavo, nesidomėjo.
Ir apie mūsų vaikus. Kurie dabar sužinos, kad tėtis gali slėpti tiesą septyniolika metų.
Sutikau vykti į susitikimą. Ne dėl vyro. Dėl to vaikino. Jis nusipelno bent jau pamatyti tėvą.
Susitikome kavinėje. Berniukas buvo aukštas, lieknas, su rimtomis akimis. Panašus į vyrą — tie patys bruožai, ta pati išraiška. Jis nervinosi, bet laikėsi oriai. Kalbėjo tyliai, pagarbiai. Klausinėjo apie mūsų vaikus — savo brolius ir seserį, apie kuriuos irgi nežinojo.
Vyras verkė. Prašė atleidimo. Žadėjo atlyginti prarastą laiką.
O aš sėdėjau ir galvojau: ar galima atlyginti septyniolika metų? Ar galima atleisti žmogui, kuris statė gyvenimą ant melo pagrindo, kad ir dėl baimių tai darė?
Dabar praėjo du mėnesiai. Mes papasakojome mūsų vaikams. Jie šokiruoti, pyksta ant tėvo, bet nori susipažinti su broliu. Tas vaikinas atvyksta pas mus kartą per mėnesį — atsargiai, be įsikišimo.
O aš vis dar nežinau, ką jaučiu. Ar tai nuoskauda? Gailestis? Nusivylimas?
Jeigu jūs būtumėte mano vietoje — ar atleistumėte vyrui už septyniolikos metų melagystę? Ar yra dalykų, kurių negalima atleisti, net jeigu asmuo veikė iš baimės? Ką jūs darytumėte?
