Rašytojas Dirkas Oliveris Lange trumpam užsuko į parduotuvę ir ten nutiko įvykis, kuris jį sujaudino. Štai kaip jis aprašė šį atsitikimą socialiniuose tinkluose.
Šiandien parduotuvėje:
Prie kasos jau susidarė eilė. Prieš mane stovėjo pagyvenusi moteris. Jos drabužiai buvo tvarkingi, tačiau matėsi, kad moteris nėra iš turtingųjų.
Greičiausiai ji gyveno viena, nes pirko duonos kepaliuką, pieno, gabalėlį mėsos ir šokolado plytelę.
„Du eurai aštuoniolika“,- tarė kasininkė. Pagyvenusi pirkėja ėmė raustis kišenėje, bandydama sužvejoti visus ten esančius smulkius.
Drebančia ranka pažėrė saują monetų pardavėjai. Pirkėjai jau nekantravo, senolė tai jautė, todėl nepakėlė akių.
Kasininkė suskaičiavo centus ir pasakė: „50 centų trūksta“. „Daugiau neturiu“ – atsakė močiutė. „Tada reikia kažką išimti“. Moteris atsiduso ir parodė į šokoladą.
Man buvo taip skaudu į ją žiūrėti. Parodžiau kasininkei, kad sumokėsiu už močiutę. Nepastebimai ištiesiau jai 50 eurų, parodydamas, kad grąžą ji turi atiduoti senutei.
Kasininkė greitai viską suprato, ištiesė jai čekį su grąža: „Ačiū kad pirkote, geros dienos“. Žmonės žiūrėjo apstulbę, kažkas kažką šnibždėjo, bet nebesiklausiau, ką.
Man svarbiau buvo močiutė. Nenorėjau, kad ji jaustųsi nejaukiai.
Su ašaromis akyse senolė pasakė: „Tu toks geras žmogus“ ir apkabino mane. Pasiėmusi savo produktus, ji buvo besiruošianti išeiti. Tada aš jai pasakiau: „Prašau, eikite vėl į parduotuvę ir nusipirkite, ko jums norisi. Taip jūs padarysite mano dieną geresne.“ Močiutė apsisukusi vėl nužingsniavo į parduotuvę. Mane apėmė nepakartojamas jausmas.
Visą rytą mąsčiau apie tai, kas nutiko. Aš toks dėkingas likimui, kad sutikau šią močiutę. Suvokiau, kiek pozityvo gali suteikti, atrodytų, tokia smulkmena. Ačiū tau, močiute.
