Namas stovėjo nuošalyje, pasviręs, su išdaužytais langais ir stogu, kuris jau seniai neteko savo vientisumo. Kaimo gyventojai ne kartą siūlė senajam Anriui išsikelti – pas gimines, į prieglaudą, bet kur, tik ne likti vienam tame šaltame, visų vėjų perkoštame būste. Tačiau jis visada atsisakydavo. „Jis sugrįš, ir aš turiu būti čia,“ – sakydavo jis, o jo balse nebuvo nė mažiausios abejonės.
Anri daugelį metų gyveno vienas, bet vieną dieną jis turėjo draugą – šunį vardu Bastijanas. Vienas kitą jie atrado atsitiktinai. Daugelį metų atgal, vieną žiemišką dieną, Anri išgirdo tylų cypimą po savo veranda.
Ten, sniege, susirangęs į mažą kamuoliuką, gulėjo šuniukas – drebančios, alkanos ir baimės pilnos akys. Anri parsinešė jį namo, pamaitino, sušildė, ir nuo tos akimirkos jie tapo neatskiriami. Bastijanas buvo daugiau nei tik šuo – jis tapo gyvenimo prasmės dalimi žmogui, kuriam jau seniai niekas neskambindavo ir nelaukdavo.
Bėgo metai, o Bastijanas visuomet buvo šalia. Jis lydėdavo Anriui į parduotuvę, laukdavo prie verandos, kai šis grįždavo nuo kaimynų, o vakarais gulėdavo prie jo kojų, klausydamasis ramaus šeimininko balso. Tačiau vieną dieną, vasarą, šuo išėjo – ir nebegrįžo. Anri jo ieškojo visur. Klausinėdavo žmonių, užsukdavo į kaimyninius kaimus, palikdavo maisto prie namų slenksčio, tikėdamasis, kad Bastijanas ras kelią atgal. Bet jis tarsi išnyko oru.
Nuo tada praėjo daug metų, tačiau Anri neprarado vilties. Jis atsisakė palikti namus, nes tikėjo: vieną dieną Bastijanas sugrįš, pavargęs, pasenęs, bet ras kelią atgal į namus. Ir tada jis lauks jo prie slenksčio, kaip laukė visus šiuos metus.
Kaimynai nustojo bandyti įkalbėti jį išvažiuoti. Jie atnešdavo jam maisto, padėdavo kuo galėdami, bet niekas jau nebedrįso ginčytis. Anri tapo šios vietos dalimi – toks pat senas, kaip jo namai, toks pat nekintamas, kaip jo tikėjimas.
Metai darė savo. Žiema jam tapo vis sunkesnė, bet jis laikėsi. Vieną dieną, ypač speiguotą, jis lėtai išėjo į verandą, apžvelgė gatvę, ir akimirkai jam pasirodė, kad tolumoje mato tamsų siluetą – siluetą, panašų į tą, kurio taip ilgai laukė. Jis sumirksėjo, ir vaizdinys pradingo. Sniegas krito tylus, užklodamas viską baltu apdaru. Anri nusišypsojo – pirmą kartą per ilgą laiką. Jis nebebijojo, nes žinojo: buvo teisus, laukė ne veltui.
Kai po kelių dienų kaimynai rado jį sėdintį ant verandos, jo akys buvo užmerktos, veidas ramus. Rankose jis laikė seną, nudrengto odos antkaklį – tą patį, kuris kažkada priklausė Bastijanui.
Anri taip ir nepaliko savo namų. Bet, galbūt, kur nors kitoje tikrovėje, kur nėra laiko ir atstumų, jis vis dėlto susitiko su savo draugu. Ten, kur žiemos nebūna šaltos, kur žingsniai jau nebeskamba tuščiuose namuose, o senas draugas visuomet laukia prie slenksčio, džiugiai sutinkantis jį namuose.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
