Kiekvieną pirmadienį matydavau jį – senolį su mąsliomis akimis, stovintį prie mūsų nedidelio kino teatro kasos. Jis visada pirkdavo du bilietus, o paskui lėtai eidavo į salę. Tačiau prasidėjus seansui, sėdėdavo vienas. Šalia jo esanti vieta visada likdavo tuščia. Iš pradžių galvojau, kad jis laukia kažko, kas vėluoja, arba kad ši vieta rezervuota draugui.
Tačiau savaitės bėgo, o jo ritualas likdavo nepakitęs. Tai kėlė man nuostabą ir… keistą jausmą. Atrodė, jog už šio gesto slypi istorija, kurią norėjosi sužinoti. Nusprendžiau, kad laikas atskleisti šią paslaptį. Kurią nors pirmadienį priėjau prie kasos ir nusipirkau bilietą šalia jo. Seansas buvo vakare, salėje vyravo jauki prietema, ore sklandė spragėsių kvapas.
Vyras jau sėdėjo savo vietoje. Priešais jį buvo vandens stiklinė ir maža saldainių dėžutė, kurią pardavinėdavo bufete. Sutelkiau drąsą ir atsisėdau šalia. Jis mane pastebėjo, šiek tiek nustebo, tačiau netrukus maloniai nusišypsojo. Šypsena buvo švelni, tarsi atsiprašanti. Mes trumpai linktelėjome vienas kitam ir filmas prasidėjo. Per seansą negalėjau susitelkti į vyksmą ekrane.
All mano dėmesys buvo sutelktas į šį vyrą, į jo santūrias emocijas, į tai, kaip jis atsargiai atidarydavo saldainių dėžutę ir paimdavo vieną, tada tarsi pakeldavo žvilgsnį į tuščią kėdę šalia, tarsi norėdamas kažką pasakyti. Tai buvo jaudinanti iki ašarų. Po filmo pabaigos nusprendžiau paklausti. Kol jis rinkosi savo daiktus, aš atsisukau į jį:
— Atleiskite už klausimą, bet dažnai matau, kad perkate du bilietus. Šiandien labai norėjau suprasti, kodėl. Vyras sustojo akimirkai, tada pažiūrėjo į mane.
Jo akys, gilios, pilnos emocijų, tarsi tikrino, ar verta manimi pasitikėti. Galų gale, jis atsiduso ir tyliai pasakė:
— Žinote, tai… prisiminimas apie mano žmoną, Sofi.
Jo balsas drebėjo, bet jis tęsė:
— Mes su ja mėgome kiną. Kiekvieną pirmadienį, be išimties, keturiasdešimt metų ateidavome čia, sėdėdavome tose pačiose vietose, dalindavomės spragėsiais ir juokdavomės iš filmų, kuriuos matėme. Tai buvo mūsų mažytis ritualas. Net kai vaikai užaugo, o gyvenimas tapo paprastesnis, mes vis tiek tęsėme šį įproti. Tačiau prieš tris metus Sofi… iškeliavo. Jis nutilo, žvelgdamas į tuščią kėdę. Jaučiau, kaip mano gerklėje kaupiasi gniužulas.
— Kurį laiką negalėjau rasti sau vietos. O vėliau pagalvojau… kodėl turėčiau nutraukti tai, kas mus darė laimingais?
Pradėjau ateiti čia vienas. Bet kiekvieną kartą perku du bilietus, nes tai yra mūsų vietos, mūsų pirmadieniai. Taip jaučiu, kad ji vis dar šalia. Negalėjau sulaikyti ašarų.
Tai buvo taip jaudinant giliai liūdna. Šis vyras, atradęs būdą išsaugoti dalelę savo meilės, savo Sofi, nepaisant to, kad ji išėjo. — Tai taip gražu, — murmėjau, nežinodama, ką dar pasakyti. Jis vėl nusišypsojo, bet jo šypsena buvo karti.
— Ačiū, kad atsisėdote šalia. Šiandien buvo šiek tiek kitaip, bet… priminė, kaip Sofi mėgdavo bendrauti su žmonėmis. Ji būtų pritariamai žiūrėjusi. Mes dar trumpai pasikalbėjome.
Jį vadino Žanas, jis buvo pensininkas inžinierius, ir jis turėjo du suaugusius vaikus, kurie gyveno kituose miestuose. Tačiau kiekvieną pirmadienį jis liko ištikimas tradicijai, nes tai buvo jo ryšys su praeitimi, su moterimi, kurią mylėjo labiausiai pasaulyje.
Grįždama namo, galvojau apie tai, kaip dažnai mes laikome artimiuosius savaime suprantamais, kaip retai susimąstome apie tai, kad net paprasčiausios akimirkos gali tapti brangiausiais prisiminimais.
Žanas man priminė, kad meilė – tai ne tik džiaugsmas, bet ir jėga, kuri padeda išlaikyti ryšį net tada, kai žmogus išeina. Kitą pirmadienį vėl pamačiau jį prie kasos. Šį kartą jis mane pastebėjo ir vėl nusišypsojo.
Nepirkau bilieto šalia, nes žinojau: ši vieta priklauso Sofi. Bet žvelgdama į jį iš toli, jutau, kad šiame senajame kino teatre vyksta kažkas daugiau nei tik filmų seansai. Čia gyveno meilė.
