Kai man sukako aštuoniolika, senelis man padovanojo savo seną laikrodį.
Įprastą, su subraižytu stiklu ir metaline, nuo laiko nusidėvėjusia apyranke. Jis tada paprastai tarė:
— Tegul jis veda tave per gyvenimą.
O aš, kaip kvailas paauglys, tik gūžtelėjau pečiais ir sumurmėjau:
— Ačiū.
Man atrodė, kad tai tik seniena, nieko ypatingo. Norėjosi kažko madingesnio, modernesnio, o ne „senelio daiktų“.
Po kelių savaičių jo nebebuvo. Staiga, be įspėjimo. Net neturėjome tikros progos pasikalbėti. Prisimenu jo rankas, tabako ir seno skutimosi kremo kvapą, ir kaip jis žiūrėjo į mane tą dieną — tarsi norėjo ką nors pridurti, bet nutylėjo.
Palaidojęs padėjau laikrodį į stalčių ir daugiau prie jo nebegrįžau. Praėjo metai.
Visai neseniai sūnus naršė po mano senus daiktus.
Aš sėdėjau virtuvėje, girdėjau, kaip jis ką nors pameta, kažkuo užsiima. Po to įeina ir sako:
— Tėti, o kas tai?
Rankose laikė — senelio laikrodį.
— Oho, ar tikras? Galiu pasižiūrėti iš arčiau?
Šypsojausi ir linktelėjau.
Jis atsargiai paėmė jį į rankas, apvertė ir staiga pastebėjo:
— Tėti, čia gale kažkas parašyta…
Paėmiau laikrodį. Ant subraižyto ir patamsėjusio užpakalinio dangtelio išties buvo graviravimas.
«Vertink savo laiką, jo nesugrąžinsi…»
Ilgai žiūrėjau į tuos žodžius. Krūtinėje pasidarė ankšta, tarsi kažkas suspaudė širdį.
Visus tuos metus nepastebėjau to, ką senelis norėjo pasakyti. Nežinojau, kad jis paliko man žinutę — paprastą, bet tikrą.
Prisiminiau, kaip tada nepasakiau jam nei „ačiū“, nei „aš tave myliu“, tiesiog paslėpiau dovaną stalčiuje ir užmiršau.
O jis, pasirodo, tikėjo, kad kada nors aš perskaitysiu.
Sūnus tylėjo, stebėdamas mane.
— Senelis pats tai parašė? — tyliai paklausė jis.
— Pats, — atsakiau aš. — Jis visada viską darydavo savo rankomis.
Dabar šis laikrodis stovi ant mano stalo. Kartais aš jį prisuka ir klausau, kaip jis tiksi — ramiai, lėtai, tarsi senelis būtų šalia ir šnabždėtų: «Vertink savo laiką, jo nesugrąžinsi…»
Mes per dažnai galvojame, kad dar suspėsime — paskambinti, pasakyti, apkabinti, padėkoti. O tada lieka tik laikrodžiai, kurie vis taip pat tiksėdami primena, kad laikas eina, net jei mes tylime.
O tu — ar šiandien bent vienam artimam žmogui pasakei, kaip stipriai jį myli?
