Vienoje paskaitų profesorius pristatė mums naujokę. Tuo momentu aš pajutau lengvą prisilietimą prie peties. Apsidairiusi aš pamačiau mažą sudžiuvusią senutę, besišypsančią man taip atvirai, kad nevalingai šypsena nušvietė ir mano veidą.
– Sveika, gražuole, mano vardas Roza ir man 87 metai, – pasakė ji. – Ar galiu prisėsti šalia?
Aš nusišypsojau ir pasislinkau, kad užleisčiau jau vietą.
– Žinoma, prisėskite. Ar galiu sužinoti, kas jus atvedė į universitetą tokiame nekaltame amžiuje? – staiga panorau pajuokauti.
– Aš čia, kad sutikčiau turtingą vyrą ir pagimdyčiau jam krūvą vaikų, – pamerkusi man, nusišypsojo senutė.
– O jei rimtai? – Roza patiko man vis labiau ir labiau.
– O jei rimtai…Aš visada norėjau gauti aukštąjį išsilavinimą ir štai aš čia, – atsakė Roza.
Po paskaitų mes nuėjome į studentų valgyklą ir kartu papietavome. Nuo tos dienos mes tris mėnesius pietavome kartu. Roza tapo beveik visų studentiškų linksmybių kompanijos siela. Visi studentai noriai bendravo su ja, nė karto neišsakę savo neprielankumo.
Semestro pabaigoje mes ją pakvietėme sakyti kalbą per išleistuvių vakarą. Kai ji ėjo link tribūnos, lapeliai su kalba iškrito jai iš rankų. Sutrikusi Roza bandė juos surinkti, tačiau surinko toli gražu ne visus.
– Prašau atleisti, aš tapau tokia išsiblaškiusi. Dėl vyro aš mečiau gerti alų, todėl nuo viskio aš apgirstu žymiai greičiau, – pajuokavo ji. – Aš jau nesurinksiu savo „špargalkų“ , todėl leiskite man paprasčiausiai pasakyti tai, ką aš galvoju.
Kol tilo juokas, ji atsikosėjo ir pradėjo savo kalbą:
– Mes nustojame žaisti, todėl kad mes bręstame. Mes bręstame todėl, kad nustojame žaisti. Yra vos keturios jaunystės, laimės ir sėkmės paslaptys. Jūs turite šypsotis ir kasdien gyvenime rasti ką nors juokingo. Jums būtina svajonė. Kai jūs nustojate svajoti – jūs mirštate.
Aplink mus tiek žmonių, kurie jau mirę, bet jie net nenutuokia apie tai! Yra didžiulis skirtumas tarp senėjimo ir brendimo. Jei jums 19 metų ir ištisus metus jūs voliositės ant sofos ir nieko neveiksite – jums taps 20. Jei aš prasivoliosiu ant sofos ištisus metus ir nieko neveiksiu – man sukaks 88.
Nėra nieko sunkaus tapti vyresniu. Mums nereikia talento ar gabumų tam, kad pasentume. Talentas yra permainose atskleisti naujas galimybes sau. Nieko nesigailėkite! Seni žmonės paprastai nesigaili dėl to, ką padarė, jie sielvartauja dėl to, ko nespėjo padaryti. O mirties bijo tik tie, kuriuose pernelyg daug apgailestavimų.
Baigusi savo kalbą fraze „Su pagarba, Roza“, senutė grįžo į savo vietą. Mes visi tylėjome, virškindami išgirsta.
Po metų Roza gavo aukštąjį išsilavinimą, apie kurį ji taip ilgai svajojo. O dar po savaitės ji tyliai mirė miegodama. Daugiau nei du tūkstančiai studentų atėjo į jos laidotuves atmindami tai, kaip ši maža šviesi moteris savo pavyzdžiu parodė, kad niekada nevėlu tapti tuo, kuo jūs norite būti.
Nėra nieko sudėtingo tapti vyresniu.
Senėjimas – neišvengiamas. Brendimas – pasirenkamas.
