Justas parsivedė namo merginą ir pasakė motinai, kad tai jo išrinktoji ir jie gyvens kartu pas jį. Mergina buvo vardu Živilė. Ir kažkas joje nepatiko Jurgitai Meškauskienei, bet ji negalėjo suprasti, kas.
Lyg ir išvaizda maloni ir rengiasi neblogai, ir manieros yra. Šit tortuką atnešė. Bet kažkas neleido sutikti viešnios išskėstomis rankomis.
Turbūt pavydi sūnaus. Širdyje pabarusi save už tą jausmą, moteris nenorom išspaudė sutikimą ir pakvietė užeiti.
Kuo daugiau mergina rodėsi būsimos anytos akyse, tuo labiau jai norėjosi sučiupti ją už plaukų ir išmesti kuo toliau nuo namų. Ją net purtė pamačius Živilę.
Tačiau reikėjo suimti save į rankas, juk sūnus ją myli ir yra laimingas, o ji nenori gadinti santykių su juo. Todėl visą laiką Jurgita tikino save, kad tai pavydas.
Kai ji išsiskyrė su vyru, visą save pašventė sūnui, o dabar sūnų iš jos atėmė kažkokia mergšė. Ir mama jam nebereikalinga.
Kartą Živilė paliko savo telefoną vonioje, o būsima marti užėjo po jos. Telefonas skambėjo ir ji nevalingai pažvelgė į ekraną.
Ten pasirodė moters fotografija su užrašu „mama“. Jurgita net nutirpo. Ji matė moters, sugriovusios jos šeimą, veidą. Praėjo jau daugiau nei 15 metų, tačiau ji iki šiol nepamiršo.
Ji gerai prisimena, kaip ant jos buto slenksčio pasirodė įžūli mergpalaikė ir pašaipiai pareiškė, kad pas ją romanas su Jurgitos Meškauskienės vyru ir jie turės vaiką.
Kiekvienas jos žodis vėl skambėjo moters ausyse. Ji taip stengėsi viską pamiršti, bet nepavyko.
Sučiupusi telefoną, ji iššoko iš vonios. Garso link jau bėgo Živilė. Pamačiusi perkreiptą moters veidą, mergina atšoko atgal.
Jurgita pasidomėjo, ką ji čia veikia. Živilė bandė paaiškinti, kad jie tiesiog myli vienas kitą ir greitai susituoks. Tačiau Jurgita jos nesiklausė.
Išgirdęs riksmus, atbėgo Justas. Živilė puolė prie jo ir pravirko. Jis norėjo ją apginti, bet pamatęs motinos veidą suprato, kad dabar tam ne laikas.
Todėl tiesiog pasidomėjo, kas nutiko. Moteris ėmė aiškintis, ar sūnus pažįstamas su merginos motina.
Paaiškėjo, kad Živilės mama gyvena su patėviu ir jų bendru vaiku kitame mieste. O ji atvyko mokytis. Paskui panoro sutaikyti šeimas. Patėvis dažnai pasakodavo, kaip myli sūnų, kaip jo ilgisi. Ji ir panoro suvienyti juos.
Išklausiusi ją, Jurgita pasakė, kad ji kvaila mergiotė. Ji negalės susidraugauti su jos motinos šeima, kaip ir priimti merginos į savo šeimą. Nemoka atleisti ir draugauti su tais, kurie apgaudinėja. Porai teko skirtis. Galbūt jiems kas nors ir būtų išėję, jei ne mamos.
